Labai idomi diena siandien buvo. Ir visa tai susije su vaziavimu mirties keliu. Toks egzistuoja cia Bolivijoj tarp gyvuju. Manyciau gyvajam neatsargiai lekiant Mirties keliu, galima nukeliauti pas pragara ar kita vesesne vieta.
Veiksmas prasidejo anksti ryte. Toks agenturos planas chuliganas. Pavalgom pusrycius, oi kaip skanu. Be viso kito maistelio gaunam ir sumustiniu , kurie typ top kaip is mano sudiju laiku Kaune. Valgiau pasicepsedama. Tada priejom prie linksmesne dalies- specialiuju rubu matavimusu. Agentura aprupina viskuo – nuo salmo, pirstiniu, kelniu , nepralijancio celofano, ir striukes. Visas komplektas kaip tikram dviratininkui. Sugrysiu prie kelniu, kurias jau paminejau. Vienas is dalyku kuri dariau pirma syki per gyvenimeli- apsimoviau kelnes su dviem dryziais sone. Jooo du tik dryziukai bo ne i baliu varom, kiek pamenu kelnes su 3 dryziais ant sono jau prabanga.Nors visas mano ir kitu kolegu garderobas kaip tikru urlaganu, nesispjaudom. norim lekt i trasa. Linksmai su liksmuoju dviratininku Eima pasifotkinam kaip salciai, isiamzinam su saltine apranga. Musu komanda gausoka brazilais, mes du baltaskuriai ir dar juokingu azijatu dvejetas. Visi apsimuturiuojam, isklausom instrukcijas ka daryt ir ka ne. Pirmoji mirties kelio dalis asfaltuota.Varau isigazalinus zemyn( gerai kad faktiskai didzioji kelio dalis veda zemyn, tai daug nereikia prakaituoti minant pedalus), ir mintyse galvoju ko taip visi letai slenka, bo nuolatos tenka stabdyti. Patampa gaila toki greiti prarasti ( nors pati stebejausi savimi ir galvojau kad slinksiu paciam gale drebindama kinkas del didelio greicio). Pasirodo kad esu nebijakle. Nors cia tik pirmoji kelio atkarpa. Aplink grazus vaizdai; kalnai ir dziungles paskende ruke, kokainmedzio plantacijos, upes isgrauzusios kalnus kaskur apacioje atrode kaip siulai, dziungliu sniurai, dziungline augmenija. Ir lietus prisistato.
Kadangi mirties kelias prasideda 5km aukstyje, tai mes sutinkam ir salti( tiesa kiti salo, as buvau prisimuturiavus, nes esu didele silumos megeja). Leidziantis zemyn oras silo, bet vat kelio kokybe prastejo. Is asfaltinio kelio pervaziavom i blogiau negu zvyrkelis. Pasikeite ir vaziavimo puse : is desines kelio puses teko persirikiuoti i kaire. Taip buvo padaryta del to , kad vaziuodamas vairuotojas kairiaja kelio puse galetu iskisti galva per langa ir matyti kaip sekas su bedugne bendrauti, ar dar ji toli. Vaziuot desiniaja visad saugu nes ji yra kalno pusej Cia prasidejo sunkesne atkarpa, bet ir grazesne tuo paciu ( tiesa sakat labai kada vepsoti aplik nebeuvo laiko, nes belekada galejai netycia i mirtina praraja, nuo skardzio nulekt). Vietomis kelias toks siauras, nu nerealiai siauras kad vos du kerepliski dviratininkai prasilenkia. O kol kelias dar pilnai funkcionavo, (ji uzdare tik pries 3 metus), turedavo prasilenkt dvi normalios transporto priemones( neveltui jis sumuses tragiskai zuvusiu zmoniu rekordus). Tasai sunkelis eina tik zemyn, vaziavom faktiskai uzgule stabdzius, bo orelis buvo lietingas, ir slidumas ir pavojingumas neispasakytas. Labai megsu gyvent ir nuo skardzio nenulekt. Del to prisijungiau prie galiorkos, ir vilkomes neskubedami. Cha neskubedami, milzinisku greiciu vistiek. 
Sustodavom kas 20 min to pailset, butinai nusifotkint, ka nors uzkast, ir pasisnekuciuot kaip kam sekas (kam pirstai isklibo nuo stabdalu naudojimo, kas nusistekeno siaip, kas vos neissiverte ) Palei keleli sutikdavome besitrainiojancius netoliese savo lusnelese gyvennacius vaikus , kurie trindavosi cia is smalsumo, noredami pasilabinti ir pamojuoti pravaziuojantiems dviratininkams. Tiek tik ir spedavom issaukti Holla Holla. Atmojuoti atgal nesiryzdavome, ir savaime suprantama kodel. Abi rankos prilipusios prie rankenu .Sunkelis kirto upes, ejo per purvynus, krioklius, akmenis, zvyrus.
Tie upeliuksciai srove galingi, nors atrodo varganai vandeningi. Tad neisejus sekmingai perminti vieno upeliukscio ir nenoredama totalinio issitieskimo su dviraciu upeje ir isimaudymo, nusprendziau bristi basom. 
Vos ir taip nenunese, kiek arklio jegu pas upeliuka :) oho. O Kiek zviegimo ir juoko ir fotografiju chebra dare kai per upeli neismindavo ir i vandeni ikrisdavo, ar dar kas brisdavo basom ir vos neissitieksdavo. Visa kelione tikras smagumelis. Gidai geruliai, paciuoze, saviakai tokie.Ilgai svajotas :) finisas kur musu laukia karstas dusas, baseinas, restorancikas ( bolivijanisko lygio)alus, pasipliurpimas, ir pasitinginiavimas .Visa tai kaskur kalnuose, gamtos gleby. Dusas visiem labai patinka, bo prakaita naikina, ir atgaivina. Ir dar vakariene ( nedadaryta ir skoniu ir kvapu ir kokybe.Ai Tiks). Visa sita nuotaikinga ir ju pasakimu 100 proc adrenalino kupina kelione déjà baiges. Tikrai dar karta pakartociau. Et smagumelis buvo.
Ant ritojaus ziuriu kad viena uzkapalio dalis kaip prispardyta ar ukolu pribadyta skauda. Tai vercia neuzmirst vakarykstes dienos, nes ispudziu tiek daug aplinkui buta
