Ryte išgirstam musu vado barbenimą i duris, nemalonus miego nutraukimas bet jau nebe siurprizas. Mmm. Kaip noris dar pasnaust. Tamsu ir labai salta. šviesa uždegus nepasilteja. Sokam i kelnes . brrr lauke net gelia kuna, dantys kalatojas, net musu ne antarktinis rūbas nepadeda, taip nekvepia šiluma. Nuo ilgo keliones musu masiniukas kasko streikuoja, o gal ir jis per naktį persalo. Atrodo kad žiemos speigai mus užklupo. Sedam ir tirtam mašinoj kol neatsigauna musu eiklusis transportuotojas. Valiooo i kelia. Visi kiti ekipažai jau nuruko ir atgal neatsisuko, va še tau ir keltis pirmiems. Aplink tamsu nors i aki durk. Nieko neizlibinsi, tai ir bandom miegot, nors kažkas viduje neleidžia užmigt.nu O ka dabar pamatysim si syki. Dar galvoje sukasi mintis kaip nuvažiavus prie terminio baseino reikės nusirengt iki maudomuju, juk su rubais nenersi. O viskas laukuose, ir ne kokioj pašiltintoj pastogėj, o taip salta. Galvoje pamastymu kaip čia padarius kratinys. Taip man besvarstant lipsiu nelipsiu eme breksti. Dangus raudonas kaip apsikruvinęs, toks ale net siaubą keliantis. Kur buvę kur nebuvę pasimatė i dangu kylantys dūmai. Uuuuuu. Kaip viskas siaubulingai ir paslaptingai. Pakvimpa man pragaru. Is zemes veržiasi dūmai, viską apgaubia rukas, kunkuliuoja ir burbuliuoja karstos balos, migloje smezuoja dvikojes formos, girdisi snypstimas lyg šimto gyvaciu .Vaikštome tarp pragariškos miglos, ir ziurim kad i koki karsta klampu liuna neįminti. Paduoda prabegusiu Velykų pasenusiu ir istizusiu kiausiniu. Įdomi nuotaika aplink. Vakar dangui šiandien velniavoj, ir visai įdomu, nes kitaip. Vienintelis dalykas kas blaivino protą buvo saltis, čia ne kaip dangui ar anti rojui, čia kaip Antarktidoj. Nu bjaurybe kaip brrrrrr. Turbūt dėl to ilgai neuzsibuve prie burbulenciju sprukom prie nutruktgalviskiausio vaizdelio. Platybes, neužmatomos platybes, rašaluotas dangus, ežeras dangu atspindintis ir dar pasisidabravęs, gerves besiblaskancios tarp žemes ir dangaus, pasonej raudonuojantis kalnas gal tipo veja baseininkams turėsiantis užstoti, ir štai prieš mus apcementuotais šonais bala (baseinas tipo), o aplink ji apsimuturiavę ziurovai beziurintys kaip ju drąsus draugai nusinuogina ir šoka i karsta bala. Vien paziurejus I benusirengiančiuosius visai šaltis sukausto. As nei cia nei cia. Prie kuriu as ? prie bailiu ar drasiuju. Aaaa. Bbbrrrr kaip salta. Bet va komandine nuotaika kuri sako kad jau čia atsibeldėm, tai davai ir lipam, juk ne kiekviena diena toj baloj mirksim, o duso gi irgi vakar neturėjom . Nu ir nerem visi kartu. O tada taip gera. Ropoji per baseina neduok dieve daugiau nei galva iskisi tai nusals taip karsta taip gera. Po truputi baseininku daugeji. Susigundo chebryte malonia vonia. Mirkom kol atmirkom ir atsigavom. Islipt nebuvo taip beproto salta, cia turbut tas pats kaip po pirties I kiemą isbegt. Buvo fysna, bet vistiek mikliai sluostemes I miegmaisius ( bo rankslosciu neturejom) ir apsirenginejom taip greit kaip galejom. Po tokiu cirku negalejo but nieko geriau kaip karsta coca arbata ir pusryciai spec turistam surestoj pasiurej. Siurbėm karstima , žiaumojom ir gyrėm save kokie mes jegovi ir liux. Cia pat fotkinom apledejusius plaukus ir kitu vyruku sustabarėjusius suledėjusius slapius šortus. Aga Salta .
Dar be raudonosios lagūnos, planuose buvo aplankyti zaliaja . šios abi buvo pretendentes I pasaulio top gamtos stebuklus. Bet nepateko, turbūt kad dėl to kai komisija ( jei tokia buvo ) atvažiavo nebuvo saulėta ir lagūna neparodė savo tikrojo as . štai ir mum taip nutiko.Saule žeme kaip tyčia nesiridinėjo, nors ežero zalia spalva galėjom ir taip matyt. Lagūna atspindėjo kalną , dangu, buvo taip gražu ir ramu. Bet va jei dar žalesne butu buvus, ar ne per gerai mum. Lagūna mus sutiko visa apsiputojus rimta baike. Pakrasciuose putos, bet ne del muilo ar ne dėl to kad kažkas čia maske plove. Keistos lipnios ir nekvapnios. Musu gidas apsviete kad šitoji lagūna labai gili nes net japonai su sava superine technika nesugebėjo pasiekti dugno, gal ji pragaro vartus skalauja, juk čia viskas netoli. Pati lagūna dar tuo pačiu ir pasikėlusi, nes jos vandenys nusiplugdo iki mazos žalios lagūnos ant kalno virsaus. Ot kaip čia viskas mandriai su ta bala. Toji bala vėlgi stugsi tarp kalno ir kalvos, ant kurios prilekia keliauninkai. Čia ant kalvos pilna pristatyta akmeniniu bokšteliu. Mes irgi toki viena pastatėm, draugystes ir musu Co atminimui, tiek daug čia ju įvairiom tendencijom pristatyta, o gal is neturėjimo kas veikt? Nusileidome nuo kalvos pas lagūna. Čia apačioje nebuvo nei gyvos dvasios , tik musu penketukas. Slankojome. Grozejomes. fotkinau akimis ir netik. Man čia patinka. Bet va atvaziavo gidas ir mus susirinkęs isveze gilyn i dykumas, tolyn nuo žaliosios balos atspindinčios dangu ir kalną..
Nesakau kad dykumos negerai. Oi Anaiptol. Mes su veju lekem per tokia viena, kur šimtas milijonų veziu isvezinta kur , dulkes rūksta ir nosį uzkemsa, kur pasoneje driekiasi margaspalvis kalnynas , kur taip vėl beproto gražu, ir ten kur neplanuotai sustojam kitam ekipažui padet susiremontuoti zirga. Kadangi mes niekur neskubam, tai kiekvienas sustojimas ar padet zirgus pagirdyt, ar detale pakeist kitam ekipažui, mum suteikė galimybe vėl ir vėl pavėpsoti, bet deja neatsispoksoti I laukine Bolivijos gamta. Iš gamtos I šiokia tokia civilizacija. Kaimiukstis. Kelios dešimtys trobų ir visos kažkaip įdomiai surestos. Žmoniu kaimelyje nera, apima jausmas kad čia visi kaip ismire. Gatves tuscios, net šunys neloja. Palei upe matosi žalia veja, kur ganosi asilai ir juos gainioja vaikiuksciai. Pirmieji musus sutikti miestelio gyventojai. Nuodugniai apeje kaimeli , kuri sudarė kelios gatves aptikome dar daugiau vietiniu fruktu, ir tie namai kažkaip I ta uola isipaise pridavė keisto skonio kaimiuksciui. nejauki tustuma . Čia pasiliekam papietauti. Kaimelio žmones tikri biznieriai, nu kaip ir daug kur Bolivijoj, siūlo paslaugas- pasinaudok ju tualetu. Keistuoliai , juk aplink laukai ir kalnai tai ir daryk I valias kur nori, ir dar tyra gamta užuosk. Pietus pavalgome ne superinius nei skoniu nei kokybe, kad mus kalnas net keleta sykiu pavilioja. čia gal jie taip bizneli ir ivalde, prideda kokio gėrio I vandeni ar ora užnuodija, kad vos net spėji I kalną I bėgt. O čia va prašau ir tualetas yra, jei jauti kad nespėsi I kalną . Pasventine kalną lekiam namolio , i Uyuni. Nee, čia asfaltinio kelio su nuobodybe aplink nera. Tik spek dairytis. Lamos su naujagimiais lamukiais, stručiai su stručiukais, karves su karviukais, lygumos su eroziniais akmeniniais dariniais, kurie atrodo to kaip siena to kaip paminklas kareiviu būriui, to kaip grybu pulkas eile sustoje. Iš kur visa taip ivairu. Is kur tiek grožio?
Darosi liūdna artėjam prie pradžios ir tuo pačiu pabaigos taško, kur patrauksime kas sau. As su Eima o mergiociu trijule sau. Žinau pasaulis mažas. Faina dėl gražaus praleisto laiko, dėl pazinto gero žmogaus, dėl šilumos, dėl šypsenos, supratimo.
Finišas. Stotyje atsibučiuojame , atsisveikiname. Ir einame I tai kas dar nematyta , nepatirta, negirdėta. Su viltimi I nauja grazu pazinima.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą