Druskyne 10-11.01.2009

Palikom bombininku miesteli ir skubam i druskynus (plotas anot vaiksciojancios enciklopedijos tolygus trecdaliui Lietuvos). Kelelis tolimas ir dulketas,o kas blogiausiai, siauba keliantis. As taip megstu gyventi (kartojuosi). Vaziuojam, vaziuojam... Uz lango atsiveria klasiski vaizdai: kalnai, melynas melynas ir toks pasakiskai grazus dangus su baltais debesiais (juos maciau vaikystej, veliau nebe, dabar zinau, kad jvisi debeseliai i Bolivija atpute), kaktusai (tokiu ant palanges Lietuvoj neuzauginsi , o cia se tau kad nori vesa kaip isproteje ir zydi ir dar vaisius veda). Pravaziuojm daug apleistu kaimu su jau isdraskytais moliniais namukais. Uz kiekvieno kalno atsiveria didziules neisnaudotos erdves. Retkarciais uzmatau lamu banda ir salia bepiemenaujancia moteriskaite su margaspalviais apdarais, ar kur tolumoj pasmezuoja dedule su karvem beariantis lauka. Nu tikrai viskas ne kaip Lietuvoj. Tas vingiuotas kelelis i Uyuni (miestelio pavadinimas) man visai nemielas, taip ir norisi uzsitraukti uzuolaidas , nieko nezinoti ir neregeti. Bet smalsumas ka gero uzmatyt vis nugali. Tada isvysti kas grazu ir kas vos neisprovokuoja slapiu kelniu nelaimes, ir viskas is baisumo del kelelio nesaugumo.
Uyunis kaimelis prie didziausio pasaulyje drusku ezero (paveiksleliai is Google sako, kad cia turi but liuxiski vaizdeliai) ir turbut prie didziausio pasaulyje pridergto lauko. Kai pamatem tolumoje savo tiksla- Uyuni, ir gyvi, atsikvepiau. Viduje ramuma. Aki kliudo laukuose kaskokia pilka tekstura, lyg judanti lyg blizganti . Kaskas neiprasto ir neregeto. Pradzioje prisisvaideno kad tai pilkuoja ir mirgulioja marmuras. Kapines ar ka? Tik arciau privaziave supratome, kad tai buvo pilkieji, paprastieji, siukslinieji.., tai buvo siuksliu maisiukai visur kur akys uzmate. Siuksliu maisiukai skrido, siuklsiu maisiukai uz sakos uzkibo, siuksliu maisiukai nepakilo nes buvo pilni turinio..... Miestas apsuptas laukais palaidotais po siuksliu maisais. Nu turbut cia ne keliauninkai taip prikiaulino.
Mus sutinka miestelis pilnas turistu ir skurdziu vietiniu, kurie vis taikos is baltaskuriu nutresti daugiau pinigeliu. Gaila bet jiem kai kada tai pavyksta. Uz 3 dienu kelione i druskos plyne ir kai kur daugiau permokam net 100 vietiniu pinigu. Ima nervas. Nervas ne del pinigu (ne tokia jau ir baisiai :) didele suma), bet kad tie sukciai knisa prota. Cia mus isgelbeja ir nuotaika kelia lietuviskas obuoliu suris . (Aciuu teta Irka) .
Koks mazas pasaulelis. Sutinkam cia savo likimo brolius savanorius is Vila Tunari. Et smagu paburnoti ant nepatikusios savanorystes, viso 2 savaiciu darbmecio ir pasidziaugti laisve kartu.
Pagaliau atejo rytas. Sita geri, drusku ezera be proto norejau pamatyt, ir norai pildos. Deka klimato keitimos i- nusprendziu. Bent kokia nauda is jo. Bo dazniausiai tokiu metu laiku pliaupia lietus ir i druskynus gali spitrinti tik per atsuma, o dabar saule sviecia, ir i kelione kviecia. Musu kelione is 3 dienu. Manau kad pirmoji dalis pati paciausia. Nors kas cia zino. Taigi susiklompektuoja musu komanda; Dvi vokietes , amerikone, vairuotojas ir butina mesi ir dar be viso ko vireja, kuri mums smaginatis gamtoj virs valgyt. Kaip sachai. Taigi musu linksma sachu komanda pradeda kelione.
Pirmoji stotele - laiko apgrauztu - aprudijusiu traukiniu ale kaip savartynas , veliau patapes turistu lankomu objektu. Kiek suzinom traukiniai is viso pasviecio cia sutempti ir pasmerkti rudyti turistam stebint. Kaskaip keistai idomiai visa tai atrodo. O dar palei tipo savartyna nutiestas naudojamas gelezinkelis. Kaip reikia jaustis garveziui, kaip tikrai nurasytam ir is uz borto ismestam? Ar didziuotis grazia praeitimi, muziejine dabartimi, ir rudziu parazitizmu. Et. Einu ir as pasikarstyti po juos ir koki kadra nutraukti. Ner ko i gilius apmastymus leistis. Kaskaip cia man jie netiketai prilipo .
Traukiniu savartynas gerai. Bet va kai pamatem drusku ezera (druskos pluta 15 m ir po to vel dalinasi sluoksnais su purvu ir kita iskasena), sirdis pradejo is laimes stipriau kalatotis. Jausmas toks, kad esame antarktidoje (i kuria svajojeme irgi lekt, bet kiek dienu Bolivijoj iseitu :) vietoj jos). Plyni plynai baltos druskes dangos, kuri susilieja su zydru zydru dangum. Eik tu saauuu kaip cia fysnai. Pravaziave slapiaja ezero dali sustojome prie viesbucio padaryto is druskes. Prasidejo daugybines fotosesijos, pavadiniamis – laizau druske , oi kaip aukstai issoksim, ar pasiklyde druskes dykumoje. Ka maciau, atrode nesuvokiama. Maciau ir mirazu ir sviesa jau isejus is tunelio (tiesa toji sviesa buvo tada kai be saules akiniu paziuredavai pro lekiancio automobilio langa). Ten druske kietumo ohoho. Ji beleka islaiko (nu bent jau turistus, dzipus ir viesbuti). Tikrai verta tai pamatyt (ir nebebuvo tip apmaudu del permoketu tu 100 vietiniu pinigeliu, kad toki regini isvyst, paliest ir lyztelt. Mat kitos pigesnes kelioniu kompanijos, siule tik pasistoviniavima ant druskes plynes krasto, ir seiles pavarvinima su pagalvojimu - et kaip as tiem kitiem pavydziu ir/ ar – kaip ir as noreciau buti dzipe su margo ir jos co :) ) druskes plyne buvo tik gero grozio pradzia.
Aikciojimams ir akiu prasitrinimam (ar sapnuoju, ar as rojuj) pratesti nurukome i zuvies sala plyneje. Kaip mus gidas apsviete zuvies, nes lietuj palijus sala is tolo mirazo pavidale patampa zuvies formos.I ssilaipiname. Vadas Vladas - gidas :) duoda mum 20 min. Niekai. Musu co pasiima laiko tiek kiek reikia nes cia daaaar ispudingiau. Sala pilna milzinisku kaktusu (manau kad jiem simtai metu). Aplinkui balta balta kaip pasnige butu. mums besiropsciant i salos auksciausia vieta uztraukia kvapa ir zada, del vaizdu (bandziau nemirkset : ) kad besidairydama ko neprazioplinciau) ir del aukscio (mat pats ezeras ar plyne kaip cia ja vadino taip nepagadino buvo apie 3 km aukstyje). Tai bent viecike. Nusprendziu kad Nr 1 is uzmatytu vietu per mano gyvenimeli .
Apie nefotkinima kalbos negali buti, turbut visus kaktusus bendrai paemus iamzinu, ir ne tik as. Cia foto aparato neturejimas ar batareikos nusedimas, tkra nelaime. Taip nutiko keliauninkam is Brazilijos. Margoji bando gelbet, bo nelinkeciau to niekam. Pasikeiciam emailais. Atsiusiu. Gera buti geram.
Kaktusai cia milzinisko dyzio, net Saboni , oi kai kurie net du juos pralenkia ugiu. Apsol visi apauge tankiu spygliu kailiu. Turbut neveltui. Nenori jie baldu (kede,veidrodziu remu, siuksline ar piestukine patapti). O tokiu apstu Uyuni miestelio hostelije, ir bariukuose. Tad ir vesa apsispygliave. Klimatines salygos tokios kad niekam kitam neisgyvent tik jiem, labai labai sausa, o saule savo ultravioletiniais tik spinduliuoja uoja uoja.
Papedeje musu lauke pietus. Oi kaip skanu kai isalkes. Pati visa laika bekritikuodama cococolistus, cia pirma syki pradedu ja gert. Prie pietu stalo ismastom, kad Bolivijoj kitaip ne isvietos, nes sis trucas uzmusa visus negerumus patenkancius su maistu, ar jau esancius skrandyje. Tai va kodel vietinai taip draisiai ir gausiai ja naudoja. Visi kartu susitrenkiame stiklinemis - cingu lingu, uzsiverciame jas - te uzmusa visas bakterijas pilve (daugiau nebenori sneket su baltu akmeniu, kai kokio bolivijietisko maisto uzragauju. Na kaip pvz siandien ryte pries kelione. Geriau ir but negali pagalvojau tada, kelione uz keliu minuciu, o as su baltu akmeniu snekuciuojosi). Po pietu toliau tesem tinginystes, mus veze. O mes pliurpem, fotkinom, snaudem ir fotkinom ir vel spoksojom pro langus rydami vaizda akimis. Didelis relaxas. Pries paliekant baltaja plyne, galais ne galais priprasom vairuotoja stabtelti (negalejom flegmuot, reikejo skubet kad but pirmiems ir uzssikalti nakvyne jei tai galima pavadint viesbutyje, nes kitaip reiktu patalus kedenti dzipe. Ot organizacija pamislijom), kad dar viena fotosesija atlikt(lyg mazai jau kadru pridarem). Prisibludijom. Po to vairuotojas leke ir musu kaulus barskino, bo neasfaltas, stepes ar kokia ten akmeninga dulki vieskelelio danga. Nei zenklu nei nuorodu toj dikynej nebuvo. Tik daugybe isvazinetu veziu. Rinkis kuri nori. Gerai jei zinai katras tave nuves kur reikia.
Diena uzbaigt geriau ir negalejom. Galinis taskas maziukas kaimukas is keliu trobeliu. Toki vaizda as labai norejau pamatyt. Lamos besiganacios futbolo aikstej (futbolo aikste isdave vartai vienam ir kitam lauko gale. Tik va kas cia kamuoli spardo, nesukramciau. Ka jie is tu 5 trobu komanda surenka.) lamos aplink prudeli besitrainiojancios ir troskuli bemalsinancios. Lamos lamos lamos. Lamos, visur jos. Lamos po kaimiukscio gatve smirinejancios. Lamos nuskutusios- nugrauzusios zole taip kad toji siurksti kaip svitrinis popierius ir blogiau. Lamos atrodancios kaip kaledines eglutes (kazi kodel kaikurias jas raudonais kaspinais ispuose). Vakareja, penketas seseliu blaskosi stepeje (visgi manau kad tai stepes). Dangus dazosi raudonai. Penketukas toliau zygiuoja ir klausineja sutiktus zmones kur toji vieta. Vel pro mus prabega lamos. Jas gerai vairuoja moteriske ir sugina sava gyvius i uztvara. Galu gale prieinam ta ieskota vieta - kapines. Jau gera prieblanda, susimokam uz iejima sargui. Ans turbut nujaute kad Lankytoju busia. Uzzygiuojam i vieta. Dairausi, i kokias mes cia kapines atejom, labai jau netradiciskos. Nei kryziu nei plastmasiniu geliu, nei antkapiu. Kvepia mistika. Prie musu prisijungia sargas - gidas ivaziaves ant moco. I kapines. Hm. zmogui smalsu kas mes, is kur. Pabendraujame, jis pasakoja sios vietos istorija. Pries labai daugeli metu gyveno menulio zmones. Kaskas buvo nutikei saulei ir jos nebuvo ilga laiko tarpa. Taip zmones ir gyveno tamsoj. Po to saulej susviete kad reikia pasirodyti gi. Ir ji parode dienos sviesa. Taigi toji civilizacija laaabai bijojo saules ir nuo jos slepes savo irstvose. O lauk islysdavo prie menulio sviesos. Beporindamas savo - oficialia kapiniu istorijos versija, gidas uzrode keleta griauciu (ale pilkapio viduje), kurie buvo pernelyg gerai (mano ne archeologes :)nuomone) issilaike . Uzuodziu mela pagalvojau tada. Kaip tiek amziu gali isliktisi sitie reikaliukai (puodai, skeletai, jei gerai iziurejau maciau ir kaskokias drapanas ant vieno is negyveliu) atvirame lauke. Primeciau, kad vietiniai ciurbanai patys isodino i tuos urvus savo anapilin iskeliavusius dedes ar tetas, ir sukure istorija turisciokams. Juk tai Bolivija, viskas kas neimanoma cia tampa net labai realu. Nu kaip kitaip. Po trumpos diskusijos leidau save itikint, kad sie visi rakandai ir susiguze skeletai pilkapiu viduje yra ne musu amziaus ziuliku ismislas.Vietos autentiskuma patikrino ir patvirtino rimti archelogai is cia ir gime istorija kada , kas ir kodel. Uzkoncervavimui procesui labai padejo sausas ir saltas klimatas o vietos neisdarkymui pasitarnavo zmoniu baime del sios vietos prakeikimo. Gidas vykes, zinojo savo reikala , pripasakojo mum idomybiu. Et gaila kad atejo sutema, nu ne I tema, ir ka? tad teko pasukti atgalios.
Kiutinome namo. Vejas pute kaip tik galejo. Brr . Salta. Musu hostelyje (vietiniu vadintam viesbuciu) lauke vakariene (katilas sriubos ir mesgalys), bolivietiski patogumai ( saltas vanduo, trupiniuota lova) ir saldus miegmaisinis miegas. Tiek daug neisdildomu ispudziu per viena diena. Dar ilgai uzsimerkus persikelinesiu i sia diena, i pasaka.

p.s
yra kruva nuotrauku ir jas prikabinsiu veleliau