Antrasis savanoriavimo etapas praejo kur kas su taikingesnej aplinkoj (tiek gyviai, tiek bedraminciai, tiek pati atmosfera). Taigi atsiduriau tarp papugaju. Gal ne visi pauksciai buvo papugos kiti kitokiais pavadinimais , bet formos kaip papugos. Skyresi tik spalva (visos vaivorykstes spalvos ir ju kombinacijos) ir dydis. Kaip ir bezdziones vieni buvo draugiski kiti pikti ir megdavo uzpulti (toks ir uzpuolimas palyginus su bezdzione), bet manes nevienas neliete. As saviake tarp ju, turejau patirties kaip elgtis su papugom is vaikystes (kai man tupedavo banguotosios papugeles ant peties ar ant galvos, kai jas plugdydavom su broliu vonioje ant katerio, kai pries veidrodi leisdavome pasimaivyti) tai buvau drasi, ir jos tai jaute. Stovykloje pradzioje dirbom dviese, tai zadeto maziau darbo kaip ir nebuvo (normaliai 3-4 zmogai, nesiskundziant cia teko irgi papluset) veliau musu burys pagausejo iki 3 - jau didele kompanija. Skirtumas buvo tame kad labai gera atmosfera, buvome 3 linksmai nusiteikusios mergiotes (dvi is ju bekeikiancios savanoryste (as ir prancuze - Vera), o trecioji dievinanti gyvunelius vel ir vel cia griztanti (net po to kai bezdzione – Niutonas perkando nosi nei is niekur nieko) mergicka is Bolivijos - Denise.
Visos greit suradom bendra kalba. Kol dirbau tik dviese su Denise buvo gera proga pralavinti ispanu kalba, bo ji kitaip ir nekalbejo, tai lauziau liezuvi ir taip ir taip. Bedirbdamos turejom laiko pasipliurpti pazviegti, jokio streso jokios itampos , patiko. Pasiskirstydavom laika kada papietauti, atsirado laiko kada patinginiauti (nors ne per daugiausiai), kada arbatos pagurksnoti. Musu papugaju stovykla buvo keleta minuciu atokiau nuo centro, tai kaip ir niekas musu neuzticharindavo , kai beruosdavomos vaisius padareliams, Denise atpjaudavo kokiu vaisiu pasmaguriavimui. Ji buvo ale siokia tokia sefe, nes visga zinojo. O vaisius skirtus belekokiem gyvunam buvo griezti draudziam valgyti. Tipo kaip cia gyvunelius apvalgysite.
Musu stovyklos puosmena ir linksmintojas buvo milzinisko dydzio (as ji pavadinsiu) papuga vardu Abuelo (senelis ispaniskai). Jis buvo labai mylimas tiek aplinkiniu gyventoju, tiek cia pat gyvenusiu savanoriu, ir musu pauksteliu myletoju. Jis kaip katinas, kuris vaiksciojo vienas, to jis ant skalbiniu virves vartaliojas, to mus kybina, to medi sedi ir prisiviliosi tik su maistu nutruktgalvis paukstis, velnisko grozio, spalvotas (zalias melynas, raudonas) lakste po stovykla, po apylinkes nekontoliuojamas kol neprisidirbo.
Po to ji pasodino i kaliuze uz grotu, pas mus. Gaila buvo. Pyko paukstis, kalesi su savo bendrakamerininku. Tada emiau aiskintis kame saknys. Pasirodo kad be tokiu zbitku, kaip israudavo dzinsu ar striukiu sagas ir uztrauktukus, numetydavo ir pridirbdavo i skalbinius, si syki perlenke lazda ir nukando elektros laidus(nu jo reik gi aplinkiniam parodyti ka su tokiu snapu galima padaryti) ir aplink gyvenantys savanoriai ir kiti vietiniai neturejo elektros (turbut kaip ir viskas bolivijoj nedadaryta ir palikta, kaip kitaip paukstis galejo sitaip pasidarbuoti. Cia ne pauksti reikejo ikalint, o tuos kas elektra irenginejo). Man tik eme juokas, ir galvojau nu geras, cia tai baike iskrete Abuelo. Su kitu savanoriu pakliedejom, kad reikia suorganizuot demonstracija - laisve Abuelo, nes laisvas paukstis turi buti laisvas, viska reik daryt gyvuneliu labui. O Cia man kirtosi su musu stovyklos idejom - padet gyvunam ir dirbt ju labui. Tokiu niuansu apie sios savanorystes prasme ir paskirti ir isvis veikla mums su Vera kildavo, oi kildavo. Tai dviese paburbuliuodavome, ir pasvajodavome kaip norim kuo greiciau is cia istrukt (taip labai mes mylejom gyvunelius).
Dienotvarkes monotonija man keldavo siauba, skaiciuodavau dienas , likusias iki isvykimo. Nes viskas tas pats per ta pati. Gyvunelius maitink, girdyk, surink ju Indus, vel maitink ir vel...... tiesa pasakius plovimo cia buvo maziau, bet vistiek. Narvus plovem tik karta per diena. Jei budavo karsta aplaistydavau papugas is slangos. Kai kurios tai labai megdavo ir pasiaususios plunknas sededavo po lengva ciurksle, burkuodavo is laimes, as irgi matydama kad jom fainai laistydavau jas kiek tik ismanydama, nors zinojau, kad kiti darbai laukia ir jie niekur nepabegs.
Mylejau as papugajus. Kokiai vargsiskesnei nunesdavau skanesni kasni, pamaitindavau is rankos, jei matydavau, kad nedrauges atima, ar kasnis gardesnis kai jis idedamas. Tiesa sakant manau kad cia atidirbau ir atseriau ir atploviau narvus su kaupu uz visa tai kiek vaikystej nepasirupinau savo mazaisiais augintiniaias.
Kai kurie Musu paukstiniai augintiniai buvo pasiligoje. Vieni abzlibe nuo katarakto, kiti su palaustais ar pakirptais sparnais, kad neskraidytu (bet juk paukstis negali neskaraidyt, ar ne?), buvo tokiu kurie labai praplike (neturejo plunksnu). Lysumas kaip diagnozavo veterinarai buvo nuo streso. Niekaip negalejau suprasti kokioj aplinkoj pukstis turejo gyventi, kaip su juo negraziai turejo but elgiamasi kad jis taip uzstresuotu ir uzbijotu, jog pamestu plunksnas. Tie keli lysi papugajai man atrode juokingai, kaip apipesiotos vistos. Atvaziave i rebilitaicja, pailsedavo ir pasipuosdavo bent savo galva ivairiaspalvemis plunksnomis.
Dar prie musu augintiniu priklause sakalas, sitas kruopu nelese. Pasotinti galejai tik mesa. Sakalui i akis labai nelindau, nes simpatijos nejutau, tai labai nesipriesinau kai juo rupinosi musu mergicka vade.
Su pauksciais zaidimo per daug nebuvo (ne kaip su bezdzionem) ju nepaglostysi, neapkabinsi, su rankom nepaplosi, bo mum iejus i narva jos sprugdavo i sona. Privenge zmoniu. Taciau jos turejo savo zavesio. Daugelis papugu mokejo sneket: pasisveikinti, palinketi labos nakties, pasakyt LAUK IS CIA, ar pasisakyt kad as esu TIKRAS PAUKSTELIS (viskas ispaniskai aisku)ir visokiu kitokiu kalbeliu , kuriu as nesupratau. Labiausiai mane prajuokindavo papuga operos dainininke, kuri garsiai ir su melodijos pabangavimais traugdavo lia lia liaaaa, lia lai lia lia (turbut ilga laika buvo pasodinta prie gavarilkos panasios i Lietuvos nacionaline, man toks ispudis is vaikystes likes). Galedavai uz pilvo susiemes juoktis. Kaip man smagu buvo. Budavo akimirku kai pagalvodavau kad kartu stovykloje dar yra koki 100 zmoniu (cia kai papugajai pradedavo skirtingais balsais savo ismone rodyti ir kalbeti ). Nebuvo kada pasijust vienam, ar liudet ypac kai papugos pradedavo kvatotis ir zvengti. Cia rimta baike. Turejom ir besijuokianciu papugu (bandziau irasyti zvengima, bet jos kaskaip uzuosdavo mano aparateli ir nutildavo, et). Taip bent, aha, kaip paukstuzeiai buvo isdresuoti. Bet kodel jie buvo taip nemyleti.
Zmones nekankinkit gyvuneliu narveliuose. Duokim jiem laisve ir nebukim savanaudziai. (pamaloninimas saves - padarelio ikalinimas - tipo as ji mylesiu- veda tik i kancia).
1 komentaras:
Laisve papugom!!!
valioooooooooooooooooooooooooooooo
Rašyti komentarą