Tiwanaku sventykla 17.01.2009

Sakoma: girk viesai, kritika berk asmeniskai I akis. :) Nu pasigirsiu kad keliauti su istorijos megeju ir zinovu ir ne tik tai man laaabai patinka. Liuxum pirdum :) Taip ir toliau linksmai.
Toliau sekmingai blaskomes Bolivijoj. Si syki su kompanjonu Eima nusprendziame vykti I Tiwanaku sventyklos griuvesius. Esame La Paz(e), o sventykla kaip ir pasoneje (salyginai), taigi traukiam paziuret , griuvesius vel :). Isnagrinejame zemelapius, vietine geografine platuma, autobusu marsrutus. Aiskumelis. Nei patys prijosim nei priplauksim. Atimtu daug laiko ir jegu , ir noras atsoktu pagaliau prisibrovus ka nors pamatyti. Organizuojames turistiaka, kaip ponuliai su trandalietisku parpalietisku autobusu busu.
Kiek kelione trunka nepamenu, nes kaip ir snaudziau. Cia gide taip pasiule , bo mikrofonui sugedus,anoji nenorejo vargintis didesnem raidem sneketi.
Atvaziave susimokejom ta nemiela padidinta uzseniecio iejimo mokesti. Niekur nedingsi zmogus. Pirmoji ekskursijos dalis buvo praleista muziejuje po stogu, kur papasakojo atsigavusi ( irgi isimiegojusi ) gide Tiwanaku civilizacijos saknis raida ir zlugima, aprode puodus ir visokius kitokius muziejinius rakandus. Labiausiai aki sudomino, o ypac istorijos miletojo, nerealios formos kaukoles. Neiprastai pailgos tokios. Isgirdau ore tvyrancia minti. ATEIVIAI :), nes I ivairias zmogaus kaukoles irgi cionai eksponuojamas visokiu dydziu ir formu tai nepanasejo. Eima dziaugesi pagaliau pagaliau Pagaliau savo akim pamate ka senai norejo isvyst, apie ka taip svajojo. Nu ne apie puodus tikrai.Cia pat isgirdom ir istorija kieno tos pailgos kaukoles, nors as jutau, kad ateiviu salininkai menkai tuo tikejo. O ziaurioji istorija tokia. Senoveje, pries labai daug metu kai ir Lietuvos dar nebuvo, Tiwanaku civilizacijoj Vyr. zmogus budavo sventikas- ziniuonis. Labai gerbiamas dede, kuris turejo daug galiu, viska zinojo, ir nuspejo ateiti. Tas didingas reikalas pereidavo is tevu vaikams. Tai va, kai svarbiam dedei gimdavo vaikas prie jo kaukoles kaktines dalies ir kaukoles nugarines dalies :) priverzdavo ir primontuodavo kaskokius medgalius ar velniai zino ka, kurie suvarzydavo kaukoles vystymasi, augima I ploti ir dydi, del to ji augdavo I virsu- kiausinedavo :). zmoniu vaikas vaiksciojo su ateiviska galva, ir taip tipo jis paveldedavo svarbaus dedes pareigas ir vaidmeni. va taip paprasta, nereikejo but nei protingam nei kokiu spec gabumu turinciam veikejui, reikejo tureti sutraumuota kiausiniska skalpa. Va ir viskas ziniuonis iskeptas.
Be iskrypusiu kaukoliu uzmatem pilku, baltu rutuliuku ivairiu formu ir didumu. Idomumas kas gi tai? Cia buvo ne kas kita kaip vandens netekusios bulves. Laaabai populiarus dalykas Bolivijoje. Sako lietuviai megsta bulves. Nu turbut ne kaip bolivijieciai kurie turi net kelis simtus bulviu rusiu. Tos bevandenes imsetos I vandeni , prisitraugdavo vandens ir tapdavo normaliakes. Va stai tau, kaip tiwanaku palikuonys-> bolivijanai is bado vaduodavos.O bulves ir salcius ir karus ir marus, viska jos atlaike.
Pagaliau istrukome I lauka, apziureti kaip atsilaike tiwanaku sventykla pries laika. Isniokota siaubulingai. Niokojo ir parazitiniai ispanai , ir patys vietiniai bolivijanai. Sventylos pasoneje isikures maziukas kaimukas. Idomu kaip cia atsitiko kad baznycia ir dar keletas pastatu kaimiukstyje raudonuoja taip pat kaip isardytos sventyklos piramides ir sienos. Tausojo bolivijieciai savo kulturos pavelda nu argi ne? :). Invaziniai parazintiniai ispanai mego vogti auksa: skrupulingai nugrande nuo dievu- stabu, kas zibejo ir I auksa panasejo ir pristige sugalvojo atlikti archeologinius kasinejimus- isdarkinejimus sventykloje ir piramidese. Isdarke ir sugriove piramides, sventyklos sienas, neatkuriamai sugadino tikslias astronominias priemoes, pagal kuriuos tivanakai sulig saules ir/ar menulio atsispindejimais dirbtiniuose tvenkiniuose puikiai orientavose laike ir gerai jautesi :)
Tu laiku zmogai buvo visokio bieso meistrai, ir vienas is ju meistravimo darbu istriges sienoje. Tai vidine ausies struktura atitinkantis garsiakalbis. O yra taip.Vienoje akmenines sienos puseje maza skylele ir zmogysta kaska vapaliojantis, o kitoje jos puseje stovintiems atrodo kad su jais kalbasi dievai , nes garsas stulbinanciai pritrenkianciai dideliai garsiai dieviskas. Pasijauti toks menkas. Pro cia turbut kalbedavo tie kiausininiai kaukoliniai sventikai ir ibaugindavo paprastus tiwanakiecius savo uch galia.
Apziurejus sventykla atsiranda galvoje istisas klausimynas.
Didziausias akmens luitas sventykloje sveria apie 130 tonu. Ir kas ji cia atvilko? Keli tais laikais gyvene tiwanakai ibauginti dievu.mh . O akmenis, kas tuos taip nugludino, nes svelnus kaip silkas. kas iskale-ismale akmenyse ivairias geometrines formas, kryzius 90 laipsiu kampu statumu, apskritimus ir kas visa tai nuslifavo . Kas pastate sienas ir taip sudejo akmenis kad popieriaus lapas netilptu ( cemento juk ner tarp ju). Ir is kur tuos akmeninius luitus atitempe, nes geru spinduliu ju cia nerasi. Atsakymas yra aiskus :) jis tvyro ore :)

Dardejimas mirties keliu 16.01.2009

Labai idomi diena siandien buvo. Ir visa tai susije su vaziavimu mirties keliu. Toks egzistuoja cia Bolivijoj tarp gyvuju. Manyciau gyvajam neatsargiai lekiant Mirties keliu, galima nukeliauti pas pragara ar kita vesesne vieta.
Veiksmas prasidejo anksti ryte. Toks agenturos planas chuliganas. Pavalgom pusrycius, oi kaip skanu. Be viso kito maistelio gaunam ir sumustiniu , kurie typ top kaip is mano sudiju laiku Kaune. Valgiau pasicepsedama. Tada priejom prie linksmesne dalies- specialiuju rubu matavimusu. Agentura aprupina viskuo – nuo salmo, pirstiniu, kelniu , nepralijancio celofano, ir striukes. Visas komplektas kaip tikram dviratininkui. Sugrysiu prie kelniu, kurias jau paminejau. Vienas is dalyku kuri dariau pirma syki per gyvenimeli- apsimoviau kelnes su dviem dryziais sone. Jooo du tik dryziukai bo ne i baliu varom, kiek pamenu kelnes su 3 dryziais ant sono jau prabanga.Nors visas mano ir kitu kolegu garderobas kaip tikru urlaganu, nesispjaudom. norim lekt i trasa. Linksmai su liksmuoju dviratininku Eima pasifotkinam kaip salciai, isiamzinam su saltine apranga. Musu komanda gausoka brazilais, mes du baltaskuriai ir dar juokingu azijatu dvejetas. Visi apsimuturiuojam, isklausom instrukcijas ka daryt ir ka ne. Pirmoji mirties kelio dalis asfaltuota.Varau isigazalinus zemyn( gerai kad faktiskai didzioji kelio dalis veda zemyn, tai daug nereikia prakaituoti minant pedalus), ir mintyse galvoju ko taip visi letai slenka, bo nuolatos tenka stabdyti. Patampa gaila toki greiti prarasti ( nors pati stebejausi savimi ir galvojau kad slinksiu paciam gale drebindama kinkas del didelio greicio). Pasirodo kad esu nebijakle. Nors cia tik pirmoji kelio atkarpa. Aplink grazus vaizdai; kalnai ir dziungles paskende ruke, kokainmedzio plantacijos, upes isgrauzusios kalnus kaskur apacioje atrode kaip siulai, dziungliu sniurai, dziungline augmenija. Ir lietus prisistato. Kadangi mirties kelias prasideda 5km aukstyje, tai mes sutinkam ir salti( tiesa kiti salo, as buvau prisimuturiavus, nes esu didele silumos megeja). Leidziantis zemyn oras silo, bet vat kelio kokybe prastejo. Is asfaltinio kelio pervaziavom i blogiau negu zvyrkelis. Pasikeite ir vaziavimo puse : is desines kelio puses teko persirikiuoti i kaire. Taip buvo padaryta del to , kad vaziuodamas vairuotojas kairiaja kelio puse galetu iskisti galva per langa ir matyti kaip sekas su bedugne bendrauti, ar dar ji toli. Vaziuot desiniaja visad saugu nes ji yra kalno pusej Cia prasidejo sunkesne atkarpa, bet ir grazesne tuo paciu ( tiesa sakat labai kada vepsoti aplik nebeuvo laiko, nes belekada galejai netycia i mirtina praraja, nuo skardzio nulekt). Vietomis kelias toks siauras, nu nerealiai siauras kad vos du kerepliski dviratininkai prasilenkia. O kol kelias dar pilnai funkcionavo, (ji uzdare tik pries 3 metus), turedavo prasilenkt dvi normalios transporto priemones( neveltui jis sumuses tragiskai zuvusiu zmoniu rekordus). Tasai sunkelis eina tik zemyn, vaziavom faktiskai uzgule stabdzius, bo orelis buvo lietingas, ir slidumas ir pavojingumas neispasakytas. Labai megsu gyvent ir nuo skardzio nenulekt. Del to prisijungiau prie galiorkos, ir vilkomes neskubedami. Cha neskubedami, milzinisku greiciu vistiek. Sustodavom kas 20 min to pailset, butinai nusifotkint, ka nors uzkast, ir pasisnekuciuot kaip kam sekas (kam pirstai isklibo nuo stabdalu naudojimo, kas nusistekeno siaip, kas vos neissiverte ) Palei keleli sutikdavome besitrainiojancius netoliese savo lusnelese gyvennacius vaikus , kurie trindavosi cia is smalsumo, noredami pasilabinti ir pamojuoti pravaziuojantiems dviratininkams. Tiek tik ir spedavom issaukti Holla Holla. Atmojuoti atgal nesiryzdavome, ir savaime suprantama kodel. Abi rankos prilipusios prie rankenu .Sunkelis kirto upes, ejo per purvynus, krioklius, akmenis, zvyrus. Tie upeliuksciai srove galingi, nors atrodo varganai vandeningi. Tad neisejus sekmingai perminti vieno upeliukscio ir nenoredama totalinio issitieskimo su dviraciu upeje ir isimaudymo, nusprendziau bristi basom. Vos ir taip nenunese, kiek arklio jegu pas upeliuka :) oho. O Kiek zviegimo ir juoko ir fotografiju chebra dare kai per upeli neismindavo ir i vandeni ikrisdavo, ar dar kas brisdavo basom ir vos neissitieksdavo. Visa kelione tikras smagumelis. Gidai geruliai, paciuoze, saviakai tokie.
Ilgai svajotas :) finisas kur musu laukia karstas dusas, baseinas, restorancikas ( bolivijanisko lygio)alus, pasipliurpimas, ir pasitinginiavimas .Visa tai kaskur kalnuose, gamtos gleby. Dusas visiem labai patinka, bo prakaita naikina, ir atgaivina. Ir dar vakariene ( nedadaryta ir skoniu ir kvapu ir kokybe.Ai Tiks). Visa sita nuotaikinga ir ju pasakimu 100 proc adrenalino kupina kelione déjà baiges. Tikrai dar karta pakartociau. Et smagumelis buvo.

Ant ritojaus ziuriu kad viena uzkapalio dalis kaip prispardyta ar ukolu pribadyta skauda. Tai vercia neuzmirst vakarykstes dienos, nes ispudziu tiek daug aplinkui buta

La Paz - Bolivijos sirdis 12-18.01.2009

Nemirtingoji Bolivija. Jau atrodo kad prisiziurejom tiek cirku, ka dar galima pamatyt. Bet kiekviena syki ji nustebina. Taip ir atvimpa zaptai.
Si kart atvykome i Bolivijos sostine La Paz. Miestas isikures slėnyje tarp kalnu (įduboj). Kai dardėjom nuo kalno I miesta tai matėm ji pro debesis pro ruka nes musu autas leidos vos ne is dangaus. Senamiestis gražus ( architektūra nebloga, bet kažkaip patingėjom aplankyt tuos statinius). mano akys mate daug deimanciuku: Centre visi pasaliai nusesti žmoniu su slidininko kaukėmis, nu negi tiek pasiviesinusiu banko plesiku :) ? ne cia taip uzsimaskave gatviniai batu valytojai. Gal batu tepalas labai toksiskas ? gal kad morzes neapsitaškyt besveiciant storam ponui batus? Dar matėm daug Visokiom reikmėm prekiaujančiu moteriskiu, kurios išsidabinusios tautiniais drabužiais (grazus tokie , margi ryskus, as ir noriu), ir su skrybeluku ( jei lija, tai skrybelike ivelka i maiseli, kad toji nesuslaptu, ir taip nesioja. Nejuokauju.) vakarais gatvese padaugeja paprasaiku vaiku apsirengusiu tautiniu garderobu, jie sakosi kad neturi ka valgyt. Nezinau kaip cia su tuo alkiu, manau kad blogi gimdytojai juos tai vercia daryti. Neskatinsim to. Dar linksmai lengvai ir pavojingai atrode dedes ir tetos su didziuliais kuruciais vezanciais dar didesni maisa popkorno. Primetu kaip butu jei isvirstu, o atrodo tai taip imanoma,nes maisas gigantiskas ir praviras visu plociu. Ui.
Bolivijos zmones , kaip pastebejau labai drovus kai juos fotografuoji ( nu tokiu fruktu buna kad negali nenufotkint)ima ir psislepia, kiti turbut jauciasi garsenybemis tai uz foto praso pinigu. Taip jie suka savo bizneli. As ant tokiu varijantu nepasirasiau, ir zvaigzdiu neauginau.
Lapaze praleidome apie 3 dienas, beieskodami pigiausiu varijantu i lankytinas vietas ir besitrindami po raganu turgu, kuris man paliko diziuli ispudi. Jo jo raganu ne siaip del to kad ta gatve kaskada praskrido ragana ant sluotos , bet del to kad jos cia guyvena ir savo raganiskus dalykus prakalineja, gal dar ir kokias kitokias burimo paslaugas teikia , bet cia ne musu ispaniskai nesnekancioms nosisms suprasti. Be tetu raganu pilna ir tetu bolivietisku moteru, kurios pardavineja rastuotus , visom spalvom ismaargintus daikciukus- rubelius. Cia gali rasti nuo vilnonkiu iki kepuriu, kalnai staltiesiu, hamaku , ponciu( audeklas su skyle per viduri , galvai ikisti), muzikos instrumentai , ir visokie kiti niekniekiai. Toj vietoj tinka pasakymas- akys raibsta nuo spalvu ir rastu. Ir viskas tautiniais motyvais - lama , lama visur. Mes irgi keleta nieknieku nusipirkom, bo seile varvejo, ir akys blizgejo, taip norejosi. Jei butu nereikeje tempt ant peciu, buciau visa puspriekabe priorganizavus. Déjà limituotai. Tetos prekybininkes labai gudrios , mato kad keliauninkas , o ne vietinis tai kaina pakelia trigubai. Aga. Mes gudrgalviai ta bajeri zinojom, tai pirma diena , apsiziurejom ko norim, ir orientacines kainas, kad tetules pardavejos nemaustytu. Eima labai gudriai ismoko paderint kainas, ir dziaugemes jo sekme. Nuderinejant, bobos neturedamos kur dingt vis kniaugdavo no amigo no ( ne drauge ne, nors nei mes jam draugai nei ka ), bet finale” draugas” pasiegdavo savo. smagu buvo ziureti i procesa , o dar smagiau turet savo rankose.

griztant prie egzotiskuju tetu raganu. Budavo labai idomu uzsukti i ju parduotuveles ir paganyt akis i visa gausybe neaiskios paskirties daikciuku. Ju kioskeliu ale prieangi dazniausiai puosdavo tigru, leopardu kailiai ar galvos, givaciu oda, ir visokiu dydziu dziovinti lamu embrionai . jei mazesnis tai tik kaulai ir oda, jei didesnis tai jau ir su kailiu. Jei buciau is zaliuju ar gyvuneliu tarnybos, buciau turbut aparpoli gavus. Kalnai embrionu ir kailiu, kaukoliu, iskamsiniu galvu. Dabar buvau is po savanorystes, pavargusi nuo meiles gyvuneliams todel buvo isies idomu.ziurejau ir negalejau atsiziuret. Draugike Denise is savanoriu centro jau buvo mane prainformavus apie lamu lavonelius. Visa tai del laimes. Kas del laimes? Lamos dziovintas embrionas ikasamas i namo pamatus del laimes, ( nu tipo kad gerai gyventusi tame statinyje). Lama yra vienas is ju sventu gyvuneliu, kuris simbolizuoja harmonija, ir nuo amziu amziu buvo garbinamas( tad kodel nepasielgus kaip indijoj su karvem, kur net gatvej masinos sustoja, jei zalmarge ismasto pereiti per kelia. O cia abortuoja. Issigimeliai.) Dar Denise pasakojo, kad cia La Paz ant laimes palaidoja ir gyva zmogu. Pilna gi vargsu, girtuokliu, niekas ju nepasiges.Ir uzkasa gyva. Dar karta issigimeliai!! Be skuru dar pas raganas gali prisiziuret visokiu statuleliu, laimes talismanu ( pabijojau pirkt, o jei ka nors blogo pribure ten :) ot tas nezinojimas ir prisigalvojimas), papuosalu. Ispaniskai ne kaip ikirtau bet kiek supratu uzmaciau zvakiu, smilkalu, muilu su ivairiomis paskirtimis( jei nesiseka meilei, jei nori susigrazint pabegusi drauga, jei nori ka suvilioti). Ir visokio chlamo: zoleliu, milteliu kazikokiu, su piesineliais aiskiantis milijonai paskirciu nuo radikulito iki pagerinimo meiles reikalu. Tik pirk ir naudok. Ant prekystalio metes maiseliai su spalvotais sudniekeliais, sausainias , saldainias, popierukais, zaisliukais, plasmasiukais.. Kam cia tas rinkinys? Vaikam.? Po stalu papjaustytas kaktusas griezineliais. Mh. Nieko nesuprantu. Atrodo graziai. Turbut ne del estetikos. Raganizmas shamanizmas.
Besitrindami po La paza vis megdavome uzsukti i ju parduotuveles ir pasizvalgyti. Dar ka nors naujo uzmatyt. Pacios tetos raganos neatrode iskirtinai baisios,ne kaip is pasakos. Neturejo nei sluotos , nei labai suveltos seveliuros. Jei ir buvo bedantes, tai nebuvo raganiskas isskirtinis bruozs, tai tik bolivijietiskas tautos bruozas- baisumo motyvas

Mum beslifuojant La Pazo gatves, sutikome savo co is druskos keliones. Ot buvo smagu susimatyt ir pasipliurpt , ka suvartot. Mazas tas pasaulelis jau ne karta tai isirode.

3ioji blaskymosi diena 13.01.2009

Ryte išgirstam musu vado barbenimą i duris, nemalonus miego nutraukimas bet jau nebe siurprizas. Mmm. Kaip noris dar pasnaust. Tamsu ir labai salta. šviesa uždegus nepasilteja. Sokam i kelnes . brrr lauke net gelia kuna, dantys kalatojas, net musu ne antarktinis rūbas nepadeda, taip nekvepia šiluma. Nuo ilgo keliones musu masiniukas kasko streikuoja, o gal ir jis per naktį persalo. Atrodo kad žiemos speigai mus užklupo. Sedam ir tirtam mašinoj kol neatsigauna musu eiklusis transportuotojas. Valiooo i kelia. Visi kiti ekipažai jau nuruko ir atgal neatsisuko, va še tau ir keltis pirmiems. Aplink tamsu nors i aki durk. Nieko neizlibinsi, tai ir bandom miegot, nors kažkas viduje neleidžia užmigt.nu O ka dabar pamatysim si syki. Dar galvoje sukasi mintis kaip nuvažiavus prie terminio baseino reikės nusirengt iki maudomuju, juk su rubais nenersi. O viskas laukuose, ir ne kokioj pašiltintoj pastogėj, o taip salta. Galvoje pamastymu kaip čia padarius kratinys. Taip man besvarstant lipsiu nelipsiu eme breksti. Dangus raudonas kaip apsikruvinęs, toks ale net siaubą keliantis. Kur buvę kur nebuvę pasimatė i dangu kylantys dūmai. Uuuuuu. Kaip viskas siaubulingai ir paslaptingai. Pakvimpa man pragaru. Is zemes veržiasi dūmai, viską apgaubia rukas, kunkuliuoja ir burbuliuoja karstos balos, migloje smezuoja dvikojes formos, girdisi snypstimas lyg šimto gyvaciu .Vaikštome tarp pragariškos miglos, ir ziurim kad i koki karsta klampu liuna neįminti. Paduoda prabegusiu Velykų pasenusiu ir istizusiu kiausiniu. Įdomi nuotaika aplink. Vakar dangui šiandien velniavoj, ir visai įdomu, nes kitaip. Vienintelis dalykas kas blaivino protą buvo saltis, čia ne kaip dangui ar anti rojui, čia kaip Antarktidoj. Nu bjaurybe kaip brrrrrr. Turbūt dėl to ilgai neuzsibuve prie burbulenciju sprukom prie nutruktgalviskiausio vaizdelio. Platybes, neužmatomos platybes, rašaluotas dangus, ežeras dangu atspindintis ir dar pasisidabravęs, gerves besiblaskancios tarp žemes ir dangaus, pasonej raudonuojantis kalnas gal tipo veja baseininkams turėsiantis užstoti, ir štai prieš mus apcementuotais šonais bala (baseinas tipo), o aplink ji apsimuturiavę ziurovai beziurintys kaip ju drąsus draugai nusinuogina ir šoka i karsta bala. Vien paziurejus I benusirengiančiuosius visai šaltis sukausto. As nei cia nei cia. Prie kuriu as ? prie bailiu ar drasiuju. Aaaa. Bbbrrrr kaip salta. Bet va komandine nuotaika kuri sako kad jau čia atsibeldėm, tai davai ir lipam, juk ne kiekviena diena toj baloj mirksim, o duso gi irgi vakar neturėjom . Nu ir nerem visi kartu. O tada taip gera. Ropoji per baseina neduok dieve daugiau nei galva iskisi tai nusals  taip karsta taip gera. Po truputi baseininku daugeji. Susigundo chebryte malonia vonia. Mirkom kol atmirkom ir atsigavom. Islipt nebuvo taip beproto salta, cia turbut tas pats kaip po pirties I kiemą isbegt. Buvo fysna, bet vistiek mikliai sluostemes I miegmaisius ( bo rankslosciu neturejom) ir apsirenginejom taip greit kaip galejom. Po tokiu cirku negalejo but nieko geriau kaip karsta coca arbata ir pusryciai spec turistam surestoj pasiurej. Siurbėm karstima , žiaumojom ir gyrėm save kokie mes jegovi ir liux. Cia pat fotkinom apledejusius plaukus ir kitu vyruku sustabarėjusius suledėjusius slapius šortus. Aga Salta .
Dar be raudonosios lagūnos, planuose buvo aplankyti zaliaja . šios abi buvo pretendentes I pasaulio top gamtos stebuklus. Bet nepateko, turbūt kad dėl to kai komisija ( jei tokia buvo  ) atvažiavo nebuvo saulėta ir lagūna neparodė savo tikrojo as . štai ir mum taip nutiko.Saule žeme kaip tyčia nesiridinėjo, nors ežero zalia spalva galėjom ir taip matyt. Lagūna atspindėjo kalną , dangu, buvo taip gražu ir ramu. Bet va jei dar žalesne butu buvus, ar ne per gerai mum. Lagūna mus sutiko visa apsiputojus  rimta baike. Pakrasciuose putos, bet ne del muilo ar ne dėl to kad kažkas čia maske plove. Keistos lipnios ir nekvapnios. Musu gidas apsviete kad šitoji lagūna labai gili nes net japonai su sava superine technika nesugebėjo pasiekti dugno, gal ji pragaro vartus skalauja, juk čia viskas netoli. Pati lagūna dar tuo pačiu ir pasikėlusi, nes jos vandenys nusiplugdo iki mazos žalios lagūnos ant kalno virsaus. Ot kaip čia viskas mandriai su ta bala. Toji bala vėlgi stugsi tarp kalno ir kalvos, ant kurios prilekia keliauninkai. Čia ant kalvos pilna pristatyta akmeniniu bokšteliu. Mes irgi toki viena pastatėm, draugystes ir musu Co atminimui, tiek daug čia ju įvairiom tendencijom pristatyta, o gal is neturėjimo kas veikt? Nusileidome nuo kalvos pas lagūna. Čia apačioje nebuvo nei gyvos dvasios , tik musu penketukas. Slankojome. Grozejomes. fotkinau akimis ir netik. Man čia patinka. Bet va atvaziavo gidas ir mus susirinkęs isveze gilyn i dykumas, tolyn nuo žaliosios balos atspindinčios dangu ir kalną..
Nesakau kad dykumos negerai. Oi Anaiptol. Mes su veju lekem per tokia viena, kur šimtas milijonų veziu isvezinta kur , dulkes rūksta ir nosį uzkemsa, kur pasoneje driekiasi margaspalvis kalnynas , kur taip vėl beproto gražu, ir ten kur neplanuotai sustojam kitam ekipažui padet susiremontuoti zirga. Kadangi mes niekur neskubam, tai kiekvienas sustojimas ar padet zirgus pagirdyt, ar detale pakeist kitam ekipažui, mum suteikė galimybe vėl ir vėl pavėpsoti, bet deja neatsispoksoti I laukine Bolivijos gamta. Iš gamtos I šiokia tokia civilizacija. Kaimiukstis. Kelios dešimtys trobų ir visos kažkaip įdomiai surestos. Žmoniu kaimelyje nera, apima jausmas kad čia visi kaip ismire. Gatves tuscios, net šunys neloja. Palei upe matosi žalia veja, kur ganosi asilai ir juos gainioja vaikiuksciai. Pirmieji musus sutikti miestelio gyventojai. Nuodugniai apeje kaimeli , kuri sudarė kelios gatves aptikome dar daugiau vietiniu fruktu, ir tie namai kažkaip I ta uola isipaise pridavė keisto skonio kaimiuksciui. nejauki tustuma . Čia pasiliekam papietauti. Kaimelio žmones tikri biznieriai, nu kaip ir daug kur Bolivijoj, siūlo paslaugas- pasinaudok ju tualetu. Keistuoliai , juk aplink laukai ir kalnai tai ir daryk I valias kur nori, ir dar tyra gamta užuosk. Pietus pavalgome ne superinius nei skoniu nei kokybe, kad mus kalnas net keleta sykiu pavilioja. čia gal jie taip bizneli ir ivalde, prideda kokio gėrio I vandeni ar ora užnuodija, kad vos net spėji I kalną I bėgt. O čia va prašau ir tualetas yra, jei jauti kad nespėsi I kalną . Pasventine kalną lekiam namolio , i Uyuni. Nee, čia asfaltinio kelio su nuobodybe aplink nera. Tik spek dairytis. Lamos su naujagimiais lamukiais, stručiai su stručiukais, karves su karviukais, lygumos su eroziniais akmeniniais dariniais, kurie atrodo to kaip siena to kaip paminklas kareiviu būriui, to kaip grybu pulkas eile sustoje. Iš kur visa taip ivairu. Is kur tiek grožio?
Darosi liūdna artėjam prie pradžios ir tuo pačiu pabaigos taško, kur patrauksime kas sau. As su Eima o mergiociu trijule sau. Žinau pasaulis mažas. Faina dėl gražaus praleisto laiko, dėl pazinto gero žmogaus, dėl šilumos, dėl šypsenos, supratimo.
Finišas. Stotyje atsibučiuojame , atsisveikiname. Ir einame I tai kas dar nematyta , nepatirta, negirdėta. Su viltimi I nauja grazu pazinima.

ten kur visur kur grazu12.01.2009 ( antroji ekskursijos diena)

Dar nespėjus prasvisti, išsirutuliojam iš šilto miegmaišio ir siaurom kaip kiaules akim vos ka izlibindami persikeliame i savo keliavimo priemone. Ciumadanus ant stogo supakuoja musu vedlys, o mes pasikriuksėdami , įsipatoginame maskes viduje ir toliau snaudžiam. Šioje situacijoje gerai būt turisčioku, kai vienintelis tavo rūpestis yra gerai išsimiegoti, esant progai viską užmatyti, ir laiku paspausti fotoaparato knopke.
Ar ilgai miegojom ir ar kokius vaizdus pražiopsojom nežinia, bet pabudus už lango pasimatė liuxiskas kraštovaizdis. ir vėl be proto žydras dangus su ivairiaformiais debesėliais (to palinkę, to persisukę to smailus ar kampuoti, buki plaukuoti, garbanuoti ar persipyne vienas su kitu, zigzaginiai, juostiniai, tankus ir permatomi. Visa įvairove aplink mus, nuostabiausias dangus pasaulyje), kaži kur tolumoje kalnu virtines su mano mėgstamiausiu, raudonu atspalviu ir dar kitom spalvom pamarginti. Mmmmm. Kaip gerai viskas ziurisi. O mes ziurim kur akys užmato. O jos toliareges :).riedam per dykynes , per plynes, barškinam savo kaulelius, ir vargo nematom. Pirmoji stotele ugnikalnio nu lyg kaip ir papėdėje. Iki jo kelelis buvo pagerintas, teko ir peskom per kalną ristis, nes vadas- Vladas - gidas, nenorėdamas rizikuoti musu co. gyvybėmis dėl kelelio nestabilumo, pasiule prasivaikscioti. Pats kaip didvyris šoko už vairo ir manevravo per tuos nerealius akmeninius sunkelius. O mes lipom i kalną ir prakaitą braukdami, dejavom ir tuo pačiu zvengem, koks sunkus musu gyvenimėlis ,net i kalną peskom reik lipt :)

Taigi ugnikalnis kaip tyčia šiandien gyvybes daug nerodė ir tik vos puškavo. Tolumoje galėjom izlibinti kylanti lengva dūma.(Nors gal kažkas lauza ant kalno degino ir turistus mulkino. O mes tokie,va va ten rūksta :) ). Kad aktyvaus vulkano kaskada būta liudijo, visa paraudonavusi magmine ugnikalnio papede, kurios reljefas buvo kalnuotas su įdubom ir olomis, issidarkes ir issiraites. Pasitelkęs vaizduote galėjai beleka iziureti (imaciau triušio kaukole, tokia kur Ra turėjo). Patysojom saulėje, pailsejom, pasivaiksciojom po sustabarėjusia magma.Gerai ar ne bet turėjom dar visa sarasa lankytinu vietu, o tai reiske atgal i maske ir pirmyn i kelia. Nėr čia ko per daug bimbinėti. Tęsdami kelione varvinom akis ir seiles dėl neapsakomo gamtos grožio. Laukine, nepaliesta, vilomis ir fabrikais neapstatyta. Ten lakstė lamos, pekunjos, triušiai su auksiniais dantims :) lagūnose varlinėjo flamingai ir pelikanai.
Pakeliui dažnai kai ištikdavo (ooooo ziur čia sindromas) stabtelėdavome, kad arčiau priartėti prie gamtos , ir kojomis paliesti žeme, ikvepti vėjo ( bo bebarskedami dzipu neretai prisisuostindavome dulkiu, kitu prieš mus beriedančiu keliautoju sukeltu).
Dar pamenu vaikystėje būdavo programa apie laukine gamta per rusiška kanalą, kai uzdedavo lengva muzika ir per ekrana kažkuriuo izangos i laida metu praplasnodavo flamingai (ar man čia tik prisisapnavo?) Nu niekad net nesapnavau kad juos gyvus pamatysiu.
O štai mes kur visas tuntas ruzavuju gandrinėja. AK kaip gražu , už ežero didžiulis kalnas. Kur as esu danguj ar zemej.? Per kažkokia tiršta balta pluta kaip per debesis bandau priartėti prie flamingu. Rojus debesys skystėja, ai ai ka daryt, atsiranda nemalonus kvapas (čia ne vien dėl mano baimes, bet iš baltosios dangos) mano kojos klimpsta. Jo susivokiu ir nusileidžiu ant žemes.stoviu su visais ant kranto ir akis ganau au au. Kas mane nese po ta balta koše pabraidyt. Smirdžiu kaip supuvęs kiaušinis, nes mano batai sieruoti ir dar kaži kokia velniava apsikosine. Nors tas reikalas smirda kaip reikiant, bet iš jo ispaudzia stiklą ir sampunus, taip mum paporino. Taip ispudingai praleidome pirma dienos dali, ir ja pabaigemi pietumis ant ežero kranto. Ir vėl jauciames kaip karaliai. Šauniai prikirte, snaudžiam ir vėl ziurim pro langus. Nu ar nesakiau geriau ir būt negali. Sau ir musu Co baltai pavydžiu.
Diena mus lepino geru oru, saule sviete ir i kelia kvietė.Stojame prie didžiulio erozinio akmeninio medžio dykumoje.
Nu ir iš kur jis čia išdygo, kaip susiformavo? Gamtos išdaiga. Didziuleje dykynėje kur ,tolumoje kelelis nuo sausumo dulka (lietaus, net per stebuklą čia niekas nesitiki) kur stūkso akmeninis medis ir kur paraudusios uolos isiraiciusios randas, aptikome persigandusi vieniša musu antrojo ekipažo vyruką. Nieko nesvarstydami čiupome ji ir susispaudę vezemes kartu. Ir gyrėm kokie mes draugiški ir barem kita dzipa kaip tipo išruko net savo ekipažo nesusikomplektavę, paliko Vokietijos pilieti –keliauninką mirti dykynėje. Ot parazitai mastėm. Taip lekem , virė diskusijos apie parazitizmą ir nedraugiskuma ir musu geriausios Co nuostabingumą :) . Nulekem i Viešbuti (su zvaigzdute minuse), siurbėm arbata su sausainiais ir negalėdami pamiršti įvykiu vis bumbėjom ant piktosios komandos. O tuo metu musu piktoji komanda, 3h ieškojo Vokietijos piliečio tarp raudonuoju issilanksciusiu ir persikreipusiu uolu. Ieškojo gyvo ar mirusio. Bet nerado. Nes jis buvo su mum. Sutikom juos pamėlusius iš pykčio musu hotelyje. Oi virė diskusijos. Musu Co palaike vokieti, liuxiskas vyrukas. Ju kalbos ir veidai buvo pikti. O viskas išties per bloga (gal pasakyčiau ssshhhh organizavimą ir iš vis gi čia Bolivija). Nu iš vis svarbu kad visi gyvi ir neperdziuve kaip kaktusai dykumoje.
Diena užbaigti gražia nata aplankem kolorado laguna. Va čia tai ežeras , va čia tai spalva, mano. Raudonas. Nu geras. Dar geriau butu buvę jei saule butu pašvietusi stipriau , butu atsiskleidęs tikras ežero grožis. Nors ir taip faina, vėl blaskesi flamingai, tolumoje matėsi trispalves spalvos, o vejas kaip isprotejes pute ir stengėsi musu rūbus nuplesti. Vistiek smagu nors ir salta. Eilini syki pasifotkinom pasokinejom ir jau galutinai riedejom per dykuma i poilsio vieta. I viešbuti. I komfortabilu. Nu eik tu, bent jau bolivijanai vadintu daiktus savais vardais. As prabangos nemegeja, bet mėgstu vakarais dantis išsiplaut, o čia atsakymas: ryt isvaziuosim anksti ryte i termini baseiną , ten ir nusimaudysite. Vandens čia ne laso nera. Joooo. Tai dantis dezinfekavom, ir kūnus atpalaidavom vyneliu. Atata.

p.s. desineje puseje, pilkame plote , beveik virsuje yra uzvadinimas fotkes, pagaliau sugebejau ikraut keleta apie Salar de Uyuni. nu gal laikui einant daugiau imesiu

Druskyne 10-11.01.2009

Palikom bombininku miesteli ir skubam i druskynus (plotas anot vaiksciojancios enciklopedijos tolygus trecdaliui Lietuvos). Kelelis tolimas ir dulketas,o kas blogiausiai, siauba keliantis. As taip megstu gyventi (kartojuosi). Vaziuojam, vaziuojam... Uz lango atsiveria klasiski vaizdai: kalnai, melynas melynas ir toks pasakiskai grazus dangus su baltais debesiais (juos maciau vaikystej, veliau nebe, dabar zinau, kad jvisi debeseliai i Bolivija atpute), kaktusai (tokiu ant palanges Lietuvoj neuzauginsi , o cia se tau kad nori vesa kaip isproteje ir zydi ir dar vaisius veda). Pravaziuojm daug apleistu kaimu su jau isdraskytais moliniais namukais. Uz kiekvieno kalno atsiveria didziules neisnaudotos erdves. Retkarciais uzmatau lamu banda ir salia bepiemenaujancia moteriskaite su margaspalviais apdarais, ar kur tolumoj pasmezuoja dedule su karvem beariantis lauka. Nu tikrai viskas ne kaip Lietuvoj. Tas vingiuotas kelelis i Uyuni (miestelio pavadinimas) man visai nemielas, taip ir norisi uzsitraukti uzuolaidas , nieko nezinoti ir neregeti. Bet smalsumas ka gero uzmatyt vis nugali. Tada isvysti kas grazu ir kas vos neisprovokuoja slapiu kelniu nelaimes, ir viskas is baisumo del kelelio nesaugumo.
Uyunis kaimelis prie didziausio pasaulyje drusku ezero (paveiksleliai is Google sako, kad cia turi but liuxiski vaizdeliai) ir turbut prie didziausio pasaulyje pridergto lauko. Kai pamatem tolumoje savo tiksla- Uyuni, ir gyvi, atsikvepiau. Viduje ramuma. Aki kliudo laukuose kaskokia pilka tekstura, lyg judanti lyg blizganti . Kaskas neiprasto ir neregeto. Pradzioje prisisvaideno kad tai pilkuoja ir mirgulioja marmuras. Kapines ar ka? Tik arciau privaziave supratome, kad tai buvo pilkieji, paprastieji, siukslinieji.., tai buvo siuksliu maisiukai visur kur akys uzmate. Siuksliu maisiukai skrido, siuklsiu maisiukai uz sakos uzkibo, siuksliu maisiukai nepakilo nes buvo pilni turinio..... Miestas apsuptas laukais palaidotais po siuksliu maisais. Nu turbut cia ne keliauninkai taip prikiaulino.
Mus sutinka miestelis pilnas turistu ir skurdziu vietiniu, kurie vis taikos is baltaskuriu nutresti daugiau pinigeliu. Gaila bet jiem kai kada tai pavyksta. Uz 3 dienu kelione i druskos plyne ir kai kur daugiau permokam net 100 vietiniu pinigu. Ima nervas. Nervas ne del pinigu (ne tokia jau ir baisiai :) didele suma), bet kad tie sukciai knisa prota. Cia mus isgelbeja ir nuotaika kelia lietuviskas obuoliu suris . (Aciuu teta Irka) .
Koks mazas pasaulelis. Sutinkam cia savo likimo brolius savanorius is Vila Tunari. Et smagu paburnoti ant nepatikusios savanorystes, viso 2 savaiciu darbmecio ir pasidziaugti laisve kartu.
Pagaliau atejo rytas. Sita geri, drusku ezera be proto norejau pamatyt, ir norai pildos. Deka klimato keitimos i- nusprendziu. Bent kokia nauda is jo. Bo dazniausiai tokiu metu laiku pliaupia lietus ir i druskynus gali spitrinti tik per atsuma, o dabar saule sviecia, ir i kelione kviecia. Musu kelione is 3 dienu. Manau kad pirmoji dalis pati paciausia. Nors kas cia zino. Taigi susiklompektuoja musu komanda; Dvi vokietes , amerikone, vairuotojas ir butina mesi ir dar be viso ko vireja, kuri mums smaginatis gamtoj virs valgyt. Kaip sachai. Taigi musu linksma sachu komanda pradeda kelione.
Pirmoji stotele - laiko apgrauztu - aprudijusiu traukiniu ale kaip savartynas , veliau patapes turistu lankomu objektu. Kiek suzinom traukiniai is viso pasviecio cia sutempti ir pasmerkti rudyti turistam stebint. Kaskaip keistai idomiai visa tai atrodo. O dar palei tipo savartyna nutiestas naudojamas gelezinkelis. Kaip reikia jaustis garveziui, kaip tikrai nurasytam ir is uz borto ismestam? Ar didziuotis grazia praeitimi, muziejine dabartimi, ir rudziu parazitizmu. Et. Einu ir as pasikarstyti po juos ir koki kadra nutraukti. Ner ko i gilius apmastymus leistis. Kaskaip cia man jie netiketai prilipo .
Traukiniu savartynas gerai. Bet va kai pamatem drusku ezera (druskos pluta 15 m ir po to vel dalinasi sluoksnais su purvu ir kita iskasena), sirdis pradejo is laimes stipriau kalatotis. Jausmas toks, kad esame antarktidoje (i kuria svajojeme irgi lekt, bet kiek dienu Bolivijoj iseitu :) vietoj jos). Plyni plynai baltos druskes dangos, kuri susilieja su zydru zydru dangum. Eik tu saauuu kaip cia fysnai. Pravaziave slapiaja ezero dali sustojome prie viesbucio padaryto is druskes. Prasidejo daugybines fotosesijos, pavadiniamis – laizau druske , oi kaip aukstai issoksim, ar pasiklyde druskes dykumoje. Ka maciau, atrode nesuvokiama. Maciau ir mirazu ir sviesa jau isejus is tunelio (tiesa toji sviesa buvo tada kai be saules akiniu paziuredavai pro lekiancio automobilio langa). Ten druske kietumo ohoho. Ji beleka islaiko (nu bent jau turistus, dzipus ir viesbuti). Tikrai verta tai pamatyt (ir nebebuvo tip apmaudu del permoketu tu 100 vietiniu pinigeliu, kad toki regini isvyst, paliest ir lyztelt. Mat kitos pigesnes kelioniu kompanijos, siule tik pasistoviniavima ant druskes plynes krasto, ir seiles pavarvinima su pagalvojimu - et kaip as tiem kitiem pavydziu ir/ ar – kaip ir as noreciau buti dzipe su margo ir jos co :) ) druskes plyne buvo tik gero grozio pradzia.
Aikciojimams ir akiu prasitrinimam (ar sapnuoju, ar as rojuj) pratesti nurukome i zuvies sala plyneje. Kaip mus gidas apsviete zuvies, nes lietuj palijus sala is tolo mirazo pavidale patampa zuvies formos.I ssilaipiname. Vadas Vladas - gidas :) duoda mum 20 min. Niekai. Musu co pasiima laiko tiek kiek reikia nes cia daaaar ispudingiau. Sala pilna milzinisku kaktusu (manau kad jiem simtai metu). Aplinkui balta balta kaip pasnige butu. mums besiropsciant i salos auksciausia vieta uztraukia kvapa ir zada, del vaizdu (bandziau nemirkset : ) kad besidairydama ko neprazioplinciau) ir del aukscio (mat pats ezeras ar plyne kaip cia ja vadino taip nepagadino buvo apie 3 km aukstyje). Tai bent viecike. Nusprendziu kad Nr 1 is uzmatytu vietu per mano gyvenimeli .
Apie nefotkinima kalbos negali buti, turbut visus kaktusus bendrai paemus iamzinu, ir ne tik as. Cia foto aparato neturejimas ar batareikos nusedimas, tkra nelaime. Taip nutiko keliauninkam is Brazilijos. Margoji bando gelbet, bo nelinkeciau to niekam. Pasikeiciam emailais. Atsiusiu. Gera buti geram.
Kaktusai cia milzinisko dyzio, net Saboni , oi kai kurie net du juos pralenkia ugiu. Apsol visi apauge tankiu spygliu kailiu. Turbut neveltui. Nenori jie baldu (kede,veidrodziu remu, siuksline ar piestukine patapti). O tokiu apstu Uyuni miestelio hostelije, ir bariukuose. Tad ir vesa apsispygliave. Klimatines salygos tokios kad niekam kitam neisgyvent tik jiem, labai labai sausa, o saule savo ultravioletiniais tik spinduliuoja uoja uoja.
Papedeje musu lauke pietus. Oi kaip skanu kai isalkes. Pati visa laika bekritikuodama cococolistus, cia pirma syki pradedu ja gert. Prie pietu stalo ismastom, kad Bolivijoj kitaip ne isvietos, nes sis trucas uzmusa visus negerumus patenkancius su maistu, ar jau esancius skrandyje. Tai va kodel vietinai taip draisiai ir gausiai ja naudoja. Visi kartu susitrenkiame stiklinemis - cingu lingu, uzsiverciame jas - te uzmusa visas bakterijas pilve (daugiau nebenori sneket su baltu akmeniu, kai kokio bolivijietisko maisto uzragauju. Na kaip pvz siandien ryte pries kelione. Geriau ir but negali pagalvojau tada, kelione uz keliu minuciu, o as su baltu akmeniu snekuciuojosi). Po pietu toliau tesem tinginystes, mus veze. O mes pliurpem, fotkinom, snaudem ir fotkinom ir vel spoksojom pro langus rydami vaizda akimis. Didelis relaxas. Pries paliekant baltaja plyne, galais ne galais priprasom vairuotoja stabtelti (negalejom flegmuot, reikejo skubet kad but pirmiems ir uzssikalti nakvyne jei tai galima pavadint viesbutyje, nes kitaip reiktu patalus kedenti dzipe. Ot organizacija pamislijom), kad dar viena fotosesija atlikt(lyg mazai jau kadru pridarem). Prisibludijom. Po to vairuotojas leke ir musu kaulus barskino, bo neasfaltas, stepes ar kokia ten akmeninga dulki vieskelelio danga. Nei zenklu nei nuorodu toj dikynej nebuvo. Tik daugybe isvazinetu veziu. Rinkis kuri nori. Gerai jei zinai katras tave nuves kur reikia.
Diena uzbaigt geriau ir negalejom. Galinis taskas maziukas kaimukas is keliu trobeliu. Toki vaizda as labai norejau pamatyt. Lamos besiganacios futbolo aikstej (futbolo aikste isdave vartai vienam ir kitam lauko gale. Tik va kas cia kamuoli spardo, nesukramciau. Ka jie is tu 5 trobu komanda surenka.) lamos aplink prudeli besitrainiojancios ir troskuli bemalsinancios. Lamos lamos lamos. Lamos, visur jos. Lamos po kaimiukscio gatve smirinejancios. Lamos nuskutusios- nugrauzusios zole taip kad toji siurksti kaip svitrinis popierius ir blogiau. Lamos atrodancios kaip kaledines eglutes (kazi kodel kaikurias jas raudonais kaspinais ispuose). Vakareja, penketas seseliu blaskosi stepeje (visgi manau kad tai stepes). Dangus dazosi raudonai. Penketukas toliau zygiuoja ir klausineja sutiktus zmones kur toji vieta. Vel pro mus prabega lamos. Jas gerai vairuoja moteriske ir sugina sava gyvius i uztvara. Galu gale prieinam ta ieskota vieta - kapines. Jau gera prieblanda, susimokam uz iejima sargui. Ans turbut nujaute kad Lankytoju busia. Uzzygiuojam i vieta. Dairausi, i kokias mes cia kapines atejom, labai jau netradiciskos. Nei kryziu nei plastmasiniu geliu, nei antkapiu. Kvepia mistika. Prie musu prisijungia sargas - gidas ivaziaves ant moco. I kapines. Hm. zmogui smalsu kas mes, is kur. Pabendraujame, jis pasakoja sios vietos istorija. Pries labai daugeli metu gyveno menulio zmones. Kaskas buvo nutikei saulei ir jos nebuvo ilga laiko tarpa. Taip zmones ir gyveno tamsoj. Po to saulej susviete kad reikia pasirodyti gi. Ir ji parode dienos sviesa. Taigi toji civilizacija laaabai bijojo saules ir nuo jos slepes savo irstvose. O lauk islysdavo prie menulio sviesos. Beporindamas savo - oficialia kapiniu istorijos versija, gidas uzrode keleta griauciu (ale pilkapio viduje), kurie buvo pernelyg gerai (mano ne archeologes :)nuomone) issilaike . Uzuodziu mela pagalvojau tada. Kaip tiek amziu gali isliktisi sitie reikaliukai (puodai, skeletai, jei gerai iziurejau maciau ir kaskokias drapanas ant vieno is negyveliu) atvirame lauke. Primeciau, kad vietiniai ciurbanai patys isodino i tuos urvus savo anapilin iskeliavusius dedes ar tetas, ir sukure istorija turisciokams. Juk tai Bolivija, viskas kas neimanoma cia tampa net labai realu. Nu kaip kitaip. Po trumpos diskusijos leidau save itikint, kad sie visi rakandai ir susiguze skeletai pilkapiu viduje yra ne musu amziaus ziuliku ismislas.Vietos autentiskuma patikrino ir patvirtino rimti archelogai is cia ir gime istorija kada , kas ir kodel. Uzkoncervavimui procesui labai padejo sausas ir saltas klimatas o vietos neisdarkymui pasitarnavo zmoniu baime del sios vietos prakeikimo. Gidas vykes, zinojo savo reikala , pripasakojo mum idomybiu. Et gaila kad atejo sutema, nu ne I tema, ir ka? tad teko pasukti atgalios.
Kiutinome namo. Vejas pute kaip tik galejo. Brr . Salta. Musu hostelyje (vietiniu vadintam viesbuciu) lauke vakariene (katilas sriubos ir mesgalys), bolivietiski patogumai ( saltas vanduo, trupiniuota lova) ir saldus miegmaisinis miegas. Tiek daug neisdildomu ispudziu per viena diena. Dar ilgai uzsimerkus persikelinesiu i sia diena, i pasaka.

p.s
yra kruva nuotrauku ir jas prikabinsiu veleliau

Nespejommm o taip norejom ( apie 10.01.09 )

Nespejom. Bet ir nereikia. As tuoj apie kas ir kodel.
Va dabar ir as galiu pasakyt kad zinau zinau. Zinau koks miestas pasaulyje yra auksciausiai virs juros lygio. Va va jis vadinasi Potosi ( kaskaip kyla visokiu asocijacija, bet ne su auksciausiu, o su paskendo.mh) . Potosis net apie 4km aukscio virs juros lygio. Buvau girdejus, kad del aukscio ir slegio net einant gali uzdust :( . geriau nevaikscioti tada :) ( ne ne juokauju , bet kad pabegejus uztraukia kvapa pati isbandziau) Todel ir vaiksto cia visi atsipute, vezlio zingsiu.
Miestas kaip ir daugelis kitu, su dviem zonom. Pirmoji turisciokams- senamiestis ir skurdus priemiesciai – tikrasis veidas – daugiau vargdieniams. Kas pasirodo kitaip, kad prie miesto stugso milziniskas raudonas kalnas. Pas ji mes norime nueiti. Zinome, kad ten sidabro kasyklos, ir galima i jas uzsukt. Be abejo ne sidabro i kisenes prisipilt, o savo pinigeliu palaidoti, ir pamatyti, tikra kalnakasiu triusa, ziaurias salygas ir visa tai vienu zodiu – juoda darba. Bet nespejom nes lankymo valandos buvo pasibaigusios.
Musu sutikti keliautojai buvo mineje, kad kasyklose ima nejaukumas, del akivaizdaus nesaugumo, sprogdinimu. Kaskaip su juodai juodu darbu nesuderinamai ziurisi cia triusiantys nepilnameciai. Kiekvienas zmogenas( kasyras) dirba pats sau. Pats sau sprogdina, pats sau kasa, nesa, pats sau randa sidabra- pats sau bosas vienu zodziu. Va kyla klausimas o kas rupinasi anksciau paminetu saugumu. Ane.
Nu apie sauguma jie gal ir ne pagalvoja , bet va sumaste, kad ateinantis turistas, be bilieto dar turi jiem atnesti dovanu. Geras ar ne. Dovanos dar geresnes. Koka lapai ar cigarai, arba dinamito lazdeles. Jo jo visa tai be problemu gali nusipirkt vietiniam turguje. Nemeluoju. Viskas legaliai, tik dinamitas legaliai maisytas su nelegalumu. Prekyba klesti. Nu ka. Ka. ....

Gryztu apie Nespejom.Ir gerai, kad nespejom. Kai susidurem su kaip cia pasakius ( abejingomis akimis pasaltejusiuose snukiuose pamaciau kokie zmones tampa gyvuliski dirbdami pragariskose salygose, besivaduodami is paskutiniuju is bado glebio. Tai va: tik atvyke i centrini Potosi isgirdom sproginejimus. Pagalvojau gal dar kaskas naujukus vis svencia . Oho. Kokie fejerverkai- garsu galingi. Po to pamaniau, kad kalne kas sidabra sprogdina, vyksta intensyvus darbas.Bet nei pirmas nei antras. O vyko kasyklos darbuotoju streikas. Iseje i gatve su idomumu ziurejom kaip zigiuoja kasyrai ( is serijos kasyrai ir buhalteriai, jei kas pamenat is vaikystes), dar vos nesusigundem raginimu prisijungti. Gi kuo daugiau tuo geriau ar kaip ten sako, vienas lauke ne karys. Aha. Prisijungt atsoko fantazija mygom, kai kasyrai padege dinamito lazdeles virvele ir pamete sau ir zigiuojantiems savo kolegoms po kojom, kur ir mes stebejom veiksma. Bolivijoj daug dalyku vyksta kur akivaizdu bet protu nesuvokiama, ir dabar nepatikejaaauu. Ai ai aaaaaaiiiiiii galvoju . ir sprukom i salis kartu su kasyrais. Saliu tik dvi tiesa pasakius. Juk zigiavimas gatvej. Ir tada buvo BUMT. Didelis garsas ir banga. Nu nepilnaprociai pagalvojau, sugalvojo keliauninkus pagazdint. Uzteko .pasitikrinau bugneliai girdi, akys mato, ir viskas funkcionuoja , Eima irgi kaip senas. Viskas tvarkoj. Kad vel neuzbombintu ilendam i hosteli, ir pro duru plysi stebim kasyrus ir girdim dinamito bumt.Kiek toji publika zigiavo per kitas gatves nezinau, bet bebudami centre dar ilgai girdejom trenksmus ir kimsom ausis. O prazigiavus gatve sprogdintojams, vel atsidarydavo parduotuviu langines ir durys. Gyvenimas miestelyje vire toliau lyg niekur nieko nebutu buve.

Vykusi kasyru bombardavima isdave skyles gatvese. Po tokiu sposu pagalvojau, nu ir gerai kad nejom pas kalna nes.....nu ir ....
Nezinia ar del aukscio ar del kasyru isdaigu.diena nebuvo ilga. Ir vakarui atejus , jautesi anaiptol ne pailsejimas. Akys tiesiog sulipo.

sukre-cukre - ( Sucre) 07-09.01.2009

Pagaliau atsibeldem i Sucre. Miestukstis labai susisaukia su pavadinimu. Man kaskaip skamba kaip cukrus o ir patsai baltas. Kaip byloja kai kurie saltiniai, kad vienasyk i metus jis nudazomas baltai. Nu grazu grazu. Bet mane toji architektura kaskaip nelabai kabina. Va kas domina yra zmones. Grazu nes yra slaveja su sluota is palmes lapo, vyrukas su savo apelsinu kioskeliu ant ratu, mergaite su vaistazolemis krepselyje, tetulyte pustu sijone kruopsciai priziurinti nuo medzio nukritusius lapus- susluoja juos.
Pritupiam pagrindinej aikstej ant suolelio. Stebiu. Greit prie baltaskuriu prisistato vargseliai, norintys piniga iskaulint, uzsidirbt vienokiu ar kitokiu budu.Darosi graudu.

Prisoka berniukas ir primiktinai siulo nuvalyt man batus. As jam savo lauzyta ispanu bandau isaiskinti kad megstu purvinus batus( nors anaiptol jie nepurvini, tik tiek kad neblizga- nelakierkos gi. Brrrr).Uzsimezga mini pokalbis nes kaip daugelis saltu snukiu nepasakom- atsikabink. Zmogeliukui idomu is kur mes , kas mes. Berniukstis istraukia savo monetu kolekcija, aprodo, pasiteirauja gal galetume ja papildyti. Atsisakom. Trumpa “draugyste” nutruksta. Daug laukt nereikia, prieina grazi mergyte. Prakalineja sokoladukus. Duodu piniga , o ji man sokolada. Sokolada mes jai padovanojam. Santus ( jei gerai prisimenu jos varda) atrodo suglumus. Nedrasiai valgo plyta po plytos ir mes snekuciuojames. Jai tik astuoni. I mano kvaila klausima ka megsti zaisti ar dirbt, atsakymas – dirbt.. Negalejau patiket. Ir isvis....


Dar suzinom kad i mokykla eina tik viena diena savaiteje, ir dar turi 5 jaunesnius broliukus ir sesutes, is kuriu kai kurie dirba. Man rimtai truksta zodziu. Bet ka veikia mama ir tetis? Atsakymas dirba namie, primetu, kad gal jie ss mala, ir gyvena is dirbanciu vaikuciu.gal klystu o gal ir ne. Skurdas cia konkretus. Veliau prisistato valkatuznike mociute su ranka istiesta. Pavaisinam savo sokoladu, ir dar dauk kas prisitato.Isdalinam skanumynus. Sedim ir grauziam patys batona su uogiene. Sunku pasakyt NE, ir pavaisinam tad tuomi mazaji batu valytoja. ( pagalvoju- mama ir teti aciuu uz grazia vaikyste)
Ka cia, ka cia dar aplankius. Oi, muzieju apie istorija, kas kur ir kaip vystes apstu. Bet kaskaip neidomu. Kuomi susidominame tai buktai netoliese, cemento kasyklose, yra uzstrige dinozauru pedsakai. Varom. Aha, pamatem tikrus pedsakus,antai ant cementinio kalno is koki puse km atstumo. Jooo pamatem ir plastmasinius dinozauru maketus, paklausem ispaniskai gides paistalyniu ir maketu riaumojimo. Baisiai idomu. Se tau ir dinozaurai. Likom kaip muse kande. Parvaziavus i hosteli, visa publika apsvieciau kokie dinozaurai ju laukia tikroveje. Is visos sios keliones man labiausiai patiko isvaziavimas is centro ( baltojo senamiescio) tada pasimate tikrasis Sucres veidas. Konkretus skurdas, siukslynas, bardakas. O Bardake butinai moteriske su skrybeliuku, pustu sijonuku, ir margaspalve skraiste ant kupros nesuliui tysti(nesulys- deze, vaisius,vaikas ,belekas).tikras grozis. Mano akiai tai patinka. Cia tokia tradiciska apranga puikuojasi daug dailiosios lyties atstoviu, ir amzius visai nesvarbus. Esu linkus manyti kad tai varganosios klases apdaras ir visu valkatuznikiu.( iskyla vaizdelis pries akis, o jei lietuviai irgi savo nacionalini apdara taip noriai devetu. Kaip grazu butu gatvese)
Mieste aptinkam ir savo megstamiausia vieta. Kalnas,nuo kurio matosi visas cukrinis senamiestis. Cia sutinkam Keleta rastamanu beprekiaujanciu savo dirbiniais.Linksma publika. As prijaucianti. Aiksteje losia keletas kartozniku , babules ir deduliai pardavineja tautinius drabuzius ir aksesuarus. Vaizdelis ir nuo kalno ir ant kalno geras. Vakare stebime saulelydi. ..... (Saule nusileis nieks i namus neileis. Salta. Laukia ankstyva mirtis?) Nera kur skubeti. Atosogos. stemples suvilgymas. Isimontavimas tinginiu kedeje. Geraaaaaa.

kaip nesem muilus 06- 07. 01.2009

Dienai pries isvykstant is Villa Tunari uzvire velniava.Lietaus sezonas. Daug krituliu. Kadangi Bolivijoj viskas iki galo nedadaryta, nenuostabu kad istinka visokios griutis ir nuosliauzos. Tai kodel mum turejo lietus koja pakisti. Zakon podlasti kaip sakau. Is musu savanorystes miestelio isikurusio kalnuose ir dziunglese vede vienas kelias i prieki ( i musu keliones tikslus) ir atgal ( musu pradini keliones taska )- Santa Cruz. Nu ir ka tu manai zmogau. Del dvieju jau minetu priezascu : krituliu ir nedadarytumu, uzgriuvo musu kelia nepravaziojama akmenu kruva. Nei patraukt nei pravaziuot neina. Kuri laika to nezinodama jau maciau vizija- as tinginiauju ju ju, mes lekiame toliau ir dziaugiames viskuo. Per savo prisisvajavimus net nepastebejau kad musu mirties tiltas , ne toks jau mirtinas, ir kad juo nebeprazvimbia kaip isproteje greitaeigiai autousai. Kai suzinojau apie ta nelaiminga aaaakmeni pastojusi kelia ,nu galvoju prakeikimas, cia likimas leme, ir ikalins mane su mazaisiais padauzom papugajais. Reik mastyt galvot daryt. Vienintele iseitis grizt atgal i Santa Cruz, kuris visai ne i tema, ir is ten pradet visa kelione is naujo. Atlikusiu tarnyba centre buvo musu 5etas, visi nusikale ir net neketinantis laukt gal pasitaisys kelias, juk cia Bolivija. Sprukom lauk. Raudono kilimo mum nieks neistiese, atsimojavome su draugikem ir draugiukais, susirinkau reikiamus kontaktus, ir be jokio gailescio sedom i sava transpaorto priemone. Patraukem i visko pradzia. Cia patyrem bolivijietisko stiliaus pasivazinejima, 6 kabinoje, musu ciumadanai ir dar vienas bagazineje. Vairuotojas spaudzia gaza tiek kiek jam atrodo teisinga. Beje cia juk viskas teisinga, nes nera agurkiniu pareigunu, kurie pagrumuotu pirstu ir pasakytu nu kad ir: 7 snukiam nevalia masinoj vaziuoti, ar kad vaziuot reik su uzdara bagazine, ar negalima lenkt per dviguba juosta, ar kad reik pogalais posuki rodyt jei pamanevruot uzsimanai. Del greicio virsijimo pas mus problemu nebuvo. Nors lekem kaip pasele geitai, cia turbut tik mum taip atrode, isties spidometras kaskodel esantis keleivio pusej, ir vel kaskodel visa laika rode 0.

Ot geras. Optine ar kokia cia apgaule.tokio varijanto nebuvau macius. Vairuotojas vaziavo kaip jam norejos. Mus linksmino is kasetes grojama linsma bolivijeitiska muzika. Svarbiausia kad keleiviai patenkinti niunuioja ir sypsos, vadinas viskas yra liux. krimto musu pasiulytus sausainius ir vaisius. Lepinom mes savo vairuotoja kadangi kelias tolimas, o autai biesai zino pagal koki tvarkarasti vaziuoja. Tai mes lekem keisdami transport priemones. Pirmasis vairininkas pasirode ziulikas kaip ir daugeliu bolivijieciu, bet musu baltaskuriu kompani parodem jam sava vieta. O ta trumpa istorija tokia kad gudrutis- ziulikutis su mum sutare nuvest i viena vieta, o pakeliui susimste sau kad mes taremes iki daug artimesnio miestelio lekt. Nu ar ne parazitai. Gerai kad mes 4ios garsiakalbes is maske galo emem aiskint jam, kad neknisk tu mum proto , o jis mum aiskint juk taremes iki cia.nu isnagleje snukiai. Finale mes eme virsu , ir beburbuliuodamas vairininkas mus nuveze i reikiama miesteli. Musu draugike Vera dirbusi gide siose salyse papasakojo varianta, kad be tokiu apgavysciu Bolivijoj neapseinama. Mum keliones pradzioje buvo geras pavyzdys ko is ciurbanu( vietiniu) tiketis. Akys palcios , ausys stacios, dantys kaip vargonai. Cia tokia parengtis turejo but. Bevaziuojant dar syki pasidziaugem grazia Bolivijos gamta, skaniais egzotiskais vaisiais( pakeleje, net ne pakeleje, o ant kelio stovi vaikai ir inirtingai siulo ir kisa pro masinos langus visokius kokius neregetus nematytus vaisius, tai nusipirkom keleta pabandimui. Mh. Idomus.

Net skanus manau,), nutruktgalviais kitais vairuotojais, su zmonemis vietoje kroviniu, su perkrautai sunkvezimiais, kilometrinemis eilemis prie benzino koloneles ( tokios ir Lietuvoj pamenu buvo per blokada), kita kolonele buvo pasipuosusi sauniomis aptarnaujanciomis pupomis. Jei buciau vyrukas , tokia benzinke butu mano megstamiausia. Nu kur ne. Tu sedi maskej o tavo masina aptarnauja ilgakoje, trumpasorte ir su placia iskirpte merdzina. Bandziau iamzinti, bet drovios jos pasirode. Mhh, taip pasipuosusios ir kuklios. idomumas.
Pagaliau pasiekiame Santa Cruz ir autobusu stoti. Nieko nelaukdami puolame ieskoti autobuso i baltai pasipuosusi miesta Sucre- ten turetu but grazu. Dalis musu cia nubyra, nes orai blogi, keliai dar blogesni- nu tragiski pasakyciau ( kaip veliau pamaciau). Vakar autas nuvirto ir buvo zuvusiu. Siurpuliai. Autobusu kainos sukeltos milziniskai. Jei nori papigiaja gali praleisti 14 h ant partakio- tame tarpe tarp sedeniu. Pasirodo nejuokauja, ant takelio pigiau. Nu ir sugalvok tu man. Nenormalus. Sukele kainas baltaodziam ir dar plius del to kad nera jokio kito pravaziavimo, lektuvai nekils nes lija, jei nori gali kiurksoti nuobodziam mieste ar vaziuot lauk is Bolivijos. Ot Bolivijietiski keliai ir visa sistema. Pasisudinus. Piestuko ir popieriaus pagalba nusiderim kaina kiek galim mazesne, perkam bilietus kad nakti pralesti ne ant meslu priskretusio takelio tarp sedyniu, o ant sokios tokios sedynes. laimingi isvis kad dar gavom vietu, laimingi kad pagaliau mum pavyko pajudet i tiklsa
Nakti nesimiega. Atrodo kad isbires ne tik autobuso langai bet ir mano dantys.pratraukiu uzuolaida. Vel negaliu patiket. vaziuojam per kaskokias akmenuotas lygumas.Vaizdai kaip menulyje, ne vien del to kad pats menulis mum sviete. Vaziuojam per upes vaga. Kam tas tiltas? Vaziuojam per klampynus per teslynus, purvynus, kalnais, zinau kad kitoje kelio pusej skardis. Gerai kad nematau tos dalies. Kelias? Koks ?asfaltuotas, zvyrkelis? Toks nelabai egzistuoja. Yra tik purvinis. Ant rimtuju imu kalbetis su auksciausiu. Prasau jo kad padarytu taip kad nelytu, bent sia nakti, kad spetume savo kaili isnest. Primeciau kad jei paduos mum krituliu cia sunku bus ismauroti. (taip myliu gyventi, nesinoretu patirt vakaryksciu nelaimiu)
Vis pabusdavau nakti nuo purtymusi , ir ta sedene , ir jos neispasakytas patogumas. Viskas vare is proto. Pro langa reikalus atlikinejo vietiniai ciurbanai, juju pacios ne ka geresnes, atsidariusios langus svaide siuksles, ant to partakio ( mum siulyto) miegojo bolivijietiski vaikuciai. Butu tuo siauriu takeliu teke dalalintis su jais. 
Megdavau uzmigt, ziuredavau i zvaigzdes, i bemirguliojancias ir besvieciancias pakeles. Kazi kokie ropliai ten bliksejo( lyg jonvabaliai). Kaip grazu buvo. Pabudome. Buvau pavargus bet laiminga. Prasvito. Aciuuu labai. Isklausei. Ta nakti nelijo.

padrikos pasakeles apie savanoriavima jau

Per pora savaiciu praleistu gyvunu centre patyriau kadSavanorio gyvenimas labai jau spalvingas. Tapti juo visiskai nereikia but baigus specialaus univiero. Reikia tureti noro dirbt ir mylet gyvunus. Tokiu gyvunu myletoju ir netgi fanatu musu centre buvo net ne vienas ir ne du. Jie vis gryzdavo pas savo numyletinius.Pabendravus pamanydavau Kai kuriemsl jiem buvo lengviau bendrauti su gyvunais, nei su zmonem. Centre dirbo zmones tikraja prasme is viso pasaulio, visokio amziaus, visokiu specialybiu ; nuo striptizo sokejos iki med seseles. Zmones visi taip skirting, nesuderinami, kiti priciuoze savaip ir visuos juos cia atvijo noras padet gyvuneliams.
Apie spalvas:
Linksma spalva su pajuodusiais taskiukais buvo musu apgyvendinimas.
Gyvenome hostelyje uzvadinimu las vegas. Oi ne, prabanga cia visai nekvepejo. Labai klaidinatis pavadinimas. Aplinka ir tvarka tikrai bolivijietiska , atspindinti ju nemeile darbui , meile tinginystem ir bardakui. Visa tai man buvo tikra egzotika. Vieta su cinkeliu ir savo zavesiu ir kitaip sakant su sava chaosu . Tarp dvieju pastatu liniju, turejom ale toki sioki kiemeli kur ganesi vistos, zaide sunyss, dziuvo slabiniai, kur kiekvienas padrebtas daiktas sudare bardaka, o visa visuma- buvo Bolivija. Taip barachlinga ir taip miela. Siek tiek liudniau buvo miegot sava jaukiame kambarelyje, nes atsikeles negaledavai baigti kasytis. Mus nuo lauko skyre ir kartu junge skyletas tinklelis nuo vabzdziu keletas lentu del tvirtumo, ir kaip pridera viduje uzuolaida ( prikalta)sudaranti treciaji sienos sluoksni. Be musu dvieju kambarelyje nakvojo ir visa galybe kitu gyviu. Gal mes jiem trugdydavom issimiegot, ar ka, ir uz tai jie mus sugrauzdavo.rytais prabuzdavomeme niezulingi ir aplipe kaskokiais grudeliais ( nezinai kokio brudo ciuzinys prikimstas buvo, ar kas jame apsigyveno, bet akivaizdu visa tai prie musu megdavo priskresti). Kambarelio sienos kalbejo apie meile ikvepima ir visus kitus dvasinius dalykus, o lubos verke lietuj lijant, pro sienas sviete menesiena, pro tarpus migravo niekieno netrugdomi parazituojantys ir skaraidantys, ir ropojnatys, ir sokliuojantys gyviai. Rytais ir vakare atrsadavome visokiu fruktu. Kitaip sakant durys atidaros buvo visiems. Kas noredavo, tas patekdavo. Itartinus gyvius niekam nesigiriant isdauzidavom, kitiem dovnodavome laisve. Ne tokiam jaukiam kaip musu kambarelyje, kaiminysteje ,gyveno prancuzu pora, kur is praluzusiu ( bo jau viena nakii apturejo griuti) lubu styrojo virbalai, ir gresmingai nukristi nusiteike kiti gabalai. Musu kambarelis kvepejo taika ir geriu, nors kaskur kamurkeje ir nenaudojama egzistavo buvusio tuoleto skyle, kaskokiu ciuziniu kruva, gelzgaliai. Mineta kaskada veikusio tuoleto skyle vel noredavosi grazint i pafunkcijonavimo laikus. Tai tik del keliu priezasciu, del puikaus bolivijietisko maisto, nu super maistas. Nesikeiksiu.I r antroji priezastis ant musu kokiu 20 zmogenu turejom tik du leisgyvius, vos funkcijonuojanciu tulikus. Tikra svene kai betrypdamas eileje pagaliau prieini ir jos gala. Su dusais irgi varijantas, tie dar be viso to kad kaip jiem uzpalukdavo vo vos varvedavo, dar megdavo ir padrebint savo voltazais( cia jei esi nepatenkintas lediniu vandeniu ir nori paspausti knopke – tebunie siltas dusas). Tikras smgumelis. Gera patirtis, dabar jaau niekas nebestebins kas liecia hostelius.
Patyriau slapiu spalvu: bevarvanti stoga kambaryje, gerai nes sulipindavo ir nusodindavo dulkes. stipru lietu nakti, kad net pasoki is lovos nes atrodo kad simtas velniu prauze. atsidares duris stebi. Oooo geras.Aplink balta net.
Lietu ir darbo metu, kai perslampi iki paskutinio siulo galo, nes per pavargima neismastei kad reik is namu pasimt ruba nuo lietaus. Gyvuneliais reik pasirupint ir lietui , ir saulei ir pugai siauciant. Eini namo zmogus ir tirti is salcio.pagalvodavau kad karstas dusas isgelbetu. Pasvajot yra gerai. Nors gerai uzlijus ir patvinus upei, is musu prausyklos krano begdavo ale kazi kodel gerokai siltesnis ir rudas vanduo. Nu ka siltesnis nei visad. Nori silto. Turi. :)
Pats geriausias skystas dalyks buvo dienos pabaigoje atsigaivinti alumi. Atsisedi su chebryte( veiksmas vygdavo musu berelyje, kur valgydavome , pusrycius, pietus ir vakarine dali), nukarini kojas, ir gaiviniesi. O jei per pavargima iki musu kavines- valgyklines nedasliauzi, ar liezuvio nebepajudini, gaiviniesi tada prie vakarienes.gaivalinis buvo svarboka slapioji vakaro spalva. Dienos metu troskuly gaivindavo bambalinis vanduo. Nebambalinis vanduo butu buves prazutis- uzteko paziuret i pro mus prasrutenancia upe. Spalva juoda. Grynas brudas. Musu centras aisku ta bruda dar praturtindavo organinemis- bananinemis ir kitokiomis vaisinemis atliekomis. Kaip ktaip. Is gamtos atgal atiduodavom gamtai pasiimt. Pyliau ir as visokias saslavas ir vaisines atliekas nuo skardzio tiesiai i upe. Ir po to nueidavau lyg niekur nieko, nors viduj nepritariau. Cia tokie dalykaii niekam nerupi.
Raudonoji spalva tokia nemiela. Susiduriau ne skaudziai. Tik bakstelejus vistai gulinciai mano lekstej su sakute, taip fe imdavo raudonuot. Cia bolivijietiskos virtuves zavesys. Nedadaryta nedakepta. Neismesta laiku, tada iguana melyna atspali. Baltaskuriai viska suvartoja.tada susiduri su liudnesniu reikaliuku- nei vrsutinis nei apatinis sfinkteris( tebinie taip pavadinti) neuzsidaro ir visa tai del suptilybiu bolivijiietisku receptu.
Musu centre gyveno net keletas gyvybiniu formu. Priziurintieji, priziurimieji, ir parazitai ( situ ypac nemegau). Priziurimiesiems priklause ne tik bezdziones ir papugajai. Taip pat centras turejo visa galybe ir visokiu isprotejimo lygmenu pumu, keleta laukiniu katinu- oselotu, meska, techonu, vezliu, ir visokiu kitokiu padareliu. Labiausias norejau pamatyt garsiasias pumas, bet nemaciau. Tipo jos ne zaisliukas, ir ner ko drums ju ramybes , savo vizitacijomis. Centre galiojo tokios taisykles, kad negali bimbinet aplink gyvuna su kuriuo nedirbi. Viska kitka vienaip a kiatip uzmaciau. Bet va pumu ne. Buvau prisiklausius kaip musu savanoriai , per dienu dienas laksto pumom is paskos, per dziungles, per upes per krioklius , kalnus ir pakalnes, ir nesvarbu ar lietus lija ar debesuota ar saule spigina- reikia paganyti gyvuneli.pumos ir kiti didieji katinai, nu isties gi ne naminiai, ne pamucinimui. jie laukiniai. Tie laukiniai ir parodydavo savo nagus ir bandydavo apdraskyti, ikasti, uzsokti, gal net nudobti, jei savanoris neatsargus ir jei ne ta koja is narvo isejo. Chebryte plusejo, prakaitavo, lakste kaip isproteje palei puma, kad tik jos norus pildyt ir neuzrustint. Su viena puma dirbo ir Eima. ( tikekimes kad jis parasys savo isgyvenimus, kai tave zmogau su puma jungia 5m virve). Buciau pridejus i kelnes. Nu ka galiiu pasakyt yra ir drasuoliu pasauly. Kaip mano draugike Vera pasake, kad tai yra nutruktglvyste, ir nesamone, leisti zmones i dziungles pumas pavedzioti. Jos manymu tai turetu atlikinet treniruoti spec pajagu kariai :)
Beje gal kam reikia maliarijos tableciu turiu 2 pakius. Nevalgiau ju. Manau kad esu laiminguole, ir tikiu kad tas piktasis maliariijos uodas manes nepasieke. Dabar jau ( 09.03.14). ligos pozymiu dar nera. O uodu buvo daug. Mama ir teti nebijokit ( nu jau vistiek per velu). Apsilakusinejom vietiniu ir kur keliavom ten niekas nepamene maliarijos protrukiu. Gerai yra.
Dar apie parazitus. Cia sklande diziule legenda apie bora bora. Skamba gerai, bet tai piktasis drugys. Istorija bilojo, kad jei esi netvarkingas savanoris, ir neplautus rubus palieki lauke ( nes viduj nuo ju kvapo matomai uzdusti gali), tada i tavo rubus isirango drugys, ir prideda kiausiniu. Kiausiniai irgi piktieji.( kas valgo neskaityt) Finale gaunas kad po tavo oda apsigivena kirminas ir jis dideja ir dideja ir dideja ir pasidaro toks guzas kaip .... ir ten gyvena naujas bora bora. Nu fu. Visi savanoriai atvyke buvo supazindinti su sia istorija, ir visi akylai seke savo odos ir ikandimu bukle. :)
Kitas irgi idomesnis gyvis ( nu ne toks parazitinis) musu stovykloje buvo besiblaskanti haliucinogenine varle. Juoda su raudonais taskiukais. nzn ark as bande ja kalbint, nes juk pas mus visi gyvuneliu myletojai.
Dar daug galeciau pasapalioti apie savo 2 savaites savanoriavimo-nesibaigiancia amzinybe. Dabar apie tai galvoju, kad buvo verta pabandyt. I klausima ar dar noreciau svanorio duonos? Atsikandau. Aciuu.
Siunciu dideliu linkejimus ir pasilgimus visiem visiem ir trijulei su milzinu 6ia danciu :)

naujukai 2009

Bezdzione gauruota
Ir puma narve
Meskute gauruota
Po palme zalia
Jos liauna kamiena
Nuseda uodai
Nauju metu diena
paos savanoriai ( kaskaip nerimas gavos :)

Kur buve kur nebuve artejo ir nauji metai. Nauji metai kam kaip asocijavosi: kam nauja laime, nauja meile,gerumo priepoliu ,linksma daina, nauju geru darbu pradzia ( o man geru darbu artejancia pabaiga. prisigeradariavau)

taigi,dienos darbams pasibaigus , nusimeteme sava smarvinius darbinius skudurus , apsirubijom labiau zmoniskesniais, juk i zmones einam.susirenkam i kruva. dabar musu kompanijoj buvo daug svieziu, daug senu ir dar daugiau jau dingusiu veidu ( atliko tarnyba ir isruko). Si syki suguzejom jau i prasmatnesnes, ne i savanoriu patalpas o i vietines reiksmes restoraneli( dar viena skylute, kurios pries tai net nepastebejau praeidama). Cia musu lauke kukliai padekoruoti stalai, ir kepsniai ( mmmmmmm yami yami ) .Gaivinomes tauriais gerimais, dalivavome labdaringoje akcijoje- kirrrpk dreda – paremk musu sanorystes stovyklele. Viena mergicka is musu burio, sugalvojo nauju metu proga, naujai atsisviezinti sikuosena , ir sava senais dredais atsikratyt dar pries ismusant dvylika. Kirpo kas netingejo- kas dar kapeika turejo.Po viena, po du.Del smagumo, del atrakcijos. Vyresnieji dalyviai
(bolivijetiski bendruomenes nariai)i visa tai ziurejo kaip i koki dyva: kraipe galvas,sypsojos, ir stenges viska uzfuksuoti. Ispute akis ziurejo ir is kazi kur prisistate bolivijos vaikai. Norejo ir jie isbandyti kirptelejimo malonuma,bet jis apmokestintas. Gudruciai bande prakisti neaiskios kilmes piniga. Nepavyko. Ne taip gerai slamejo ans, kaip tikras.Centra remem ir mes su Eima( vienu pietu restorane kaina).Nukirpom po dreda. linksma akcija , atitinkamai linksmos ir priemones igivendinimui : sakute issirinkti, peilis nezinia kam ( del pilno komplekto) bespringstancios zirkles, ir pilnejantis pinigu maisas centrui( tustejancios savanoriu kisenes). Metesi paskui lyg nukapotos ziurkiu uodegos be jokio pritaikymo,ant stalu ant suolu, tokie nekvapnus- vienisi dredai. Galvoje, kai daug, grazu. Bet po viena betysodami zavesio nekele. Po tokio musu isisusikumo i pakulinius plaukus, dar pries pat vidurnakti turejom nauja pricioske. Graziam zmogui tinka belekas. Taip uzem ,durniavom, pliurpem, gaivinomes tralialiatais, sprogdinom bombioskes, o va kai dvylika ismuse sujudome sveikinti su naujukais vieni kitus, apsikabineti , buciuotis, dar daugiau fotkintis, dar garsiau osti. Kaip as tai megstu.prisiapsiglebesciavus musu hebrike uzsidege pajudint sava kaulus. Atsidureme teisingoj vietoj- kaimo klube. Vietineje diskotekoj didzejus su uzsidegimu grajino kelis, vis tuos pacius gabalus: regedona ( muzikos stiliuka,tik niekaip neikirtau kaip cia pagal ta kraipytis) ir kur kas linksmesnius bolivijietiskus, su liaudiskais motyvais . Pastaroji daug linksmesne ir mano ausiai priimtinesne muzike. Draugike boliviijiete ,Denise, apmokino mane judesio( su liaudiskais elementais). Tam visam patobulinti isitaisiau sokiu partneri. Trypiau koja i koja su musu kompanijoje dirbanciu linksmu draugeliu veterinaru- Luizu. Toje uzstrigusioje ploksteleje su bolivijeitiska daina vis kartojo loca loca ( reiskia linksmai trenktas). Nu taip ir buvo:visi bludijom , sokom, kaip isproteje iki pat paryciu , juk naujukai, o juos reik gerai atzimet. Kaip sutiksi tokie ir bus kiti metai ( cia as taip ismasciau ir patikrinau, veikia).Is sokiu pokiu musu isvermingiausia kompanija isvare paskutiniai. Dar ir dar buciau norejus trypti,(taip visiskai kitaip nei bixuos galva pakratyt) bo buvo taip linksma. Paryciais is kaskur islindes pareigos jausmas ir atsirades pavargimas istempe mus visus namo. Verke dangus musu uzsibaigusiu linksmybiu.

tarp papugaju. savanoryste .2oji dalis 29.12.2008-05.01.2009

Antrasis savanoriavimo etapas praejo kur kas su taikingesnej aplinkoj (tiek gyviai, tiek bedraminciai, tiek pati atmosfera). Taigi atsiduriau tarp papugaju. Gal ne visi pauksciai buvo papugos kiti kitokiais pavadinimais , bet formos kaip papugos. Skyresi tik spalva (visos vaivorykstes spalvos ir ju kombinacijos) ir dydis. Kaip ir bezdziones vieni buvo draugiski kiti pikti ir megdavo uzpulti (toks ir uzpuolimas palyginus su bezdzione), bet manes nevienas neliete. As saviake tarp ju, turejau patirties kaip elgtis su papugom is vaikystes (kai man tupedavo banguotosios papugeles ant peties ar ant galvos, kai jas plugdydavom su broliu vonioje ant katerio, kai pries veidrodi leisdavome pasimaivyti) tai buvau drasi, ir jos tai jaute. Stovykloje pradzioje dirbom dviese, tai zadeto maziau darbo kaip ir nebuvo (normaliai 3-4 zmogai, nesiskundziant cia teko irgi papluset) veliau musu burys pagausejo iki 3 - jau didele kompanija. Skirtumas buvo tame kad labai gera atmosfera, buvome 3 linksmai nusiteikusios mergiotes (dvi is ju bekeikiancios savanoryste (as ir prancuze - Vera), o trecioji dievinanti gyvunelius vel ir vel cia griztanti (net po to kai bezdzione – Niutonas perkando nosi nei is niekur nieko) mergicka is Bolivijos - Denise.
Visos greit suradom bendra kalba. Kol dirbau tik dviese su Denise buvo gera proga pralavinti ispanu kalba, bo ji kitaip ir nekalbejo, tai lauziau liezuvi ir taip ir taip. Bedirbdamos turejom laiko pasipliurpti pazviegti, jokio streso jokios itampos , patiko. Pasiskirstydavom laika kada papietauti, atsirado laiko kada patinginiauti (nors ne per daugiausiai), kada arbatos pagurksnoti. Musu papugaju stovykla buvo keleta minuciu atokiau nuo centro, tai kaip ir niekas musu neuzticharindavo , kai beruosdavomos vaisius padareliams, Denise atpjaudavo kokiu vaisiu pasmaguriavimui. Ji buvo ale siokia tokia sefe, nes visga zinojo. O vaisius skirtus belekokiem gyvunam buvo griezti draudziam valgyti. Tipo kaip cia gyvunelius apvalgysite.

Musu stovyklos puosmena ir linksmintojas buvo milzinisko dydzio (as ji pavadinsiu) papuga vardu Abuelo (senelis ispaniskai). Jis buvo labai mylimas tiek aplinkiniu gyventoju, tiek cia pat gyvenusiu savanoriu, ir musu pauksteliu myletoju. Jis kaip katinas, kuris vaiksciojo vienas, to jis ant skalbiniu virves vartaliojas, to mus kybina, to medi sedi ir prisiviliosi tik su maistu nutruktgalvis paukstis, velnisko grozio, spalvotas (zalias melynas, raudonas) lakste po stovykla, po apylinkes nekontoliuojamas kol neprisidirbo.
Po to ji pasodino i kaliuze uz grotu, pas mus. Gaila buvo. Pyko paukstis, kalesi su savo bendrakamerininku. Tada emiau aiskintis kame saknys. Pasirodo kad be tokiu zbitku, kaip israudavo dzinsu ar striukiu sagas ir uztrauktukus, numetydavo ir pridirbdavo i skalbinius, si syki perlenke lazda ir nukando elektros laidus(nu jo reik gi aplinkiniam parodyti ka su tokiu snapu galima padaryti) ir aplink gyvenantys savanoriai ir kiti vietiniai neturejo elektros (turbut kaip ir viskas bolivijoj nedadaryta ir palikta, kaip kitaip paukstis galejo sitaip pasidarbuoti. Cia ne pauksti reikejo ikalint, o tuos kas elektra irenginejo). Man tik eme juokas, ir galvojau nu geras, cia tai baike iskrete Abuelo. Su kitu savanoriu pakliedejom, kad reikia suorganizuot demonstracija - laisve Abuelo, nes laisvas paukstis turi buti laisvas, viska reik daryt gyvuneliu labui. O Cia man kirtosi su musu stovyklos idejom - padet gyvunam ir dirbt ju labui. Tokiu niuansu apie sios savanorystes prasme ir paskirti ir isvis veikla mums su Vera kildavo, oi kildavo. Tai dviese paburbuliuodavome, ir pasvajodavome kaip norim kuo greiciau is cia istrukt (taip labai mes mylejom gyvunelius).
Dienotvarkes monotonija man keldavo siauba, skaiciuodavau dienas , likusias iki isvykimo. Nes viskas tas pats per ta pati. Gyvunelius maitink, girdyk, surink ju Indus, vel maitink ir vel...... tiesa pasakius plovimo cia buvo maziau, bet vistiek. Narvus plovem tik karta per diena. Jei budavo karsta aplaistydavau papugas is slangos. Kai kurios tai labai megdavo ir pasiaususios plunknas sededavo po lengva ciurksle, burkuodavo is laimes, as irgi matydama kad jom fainai laistydavau jas kiek tik ismanydama, nors zinojau, kad kiti darbai laukia ir jie niekur nepabegs.


Mylejau as papugajus. Kokiai vargsiskesnei nunesdavau skanesni kasni, pamaitindavau is rankos, jei matydavau, kad nedrauges atima, ar kasnis gardesnis kai jis idedamas. Tiesa sakant manau kad cia atidirbau ir atseriau ir atploviau narvus su kaupu uz visa tai kiek vaikystej nepasirupinau savo mazaisiais augintiniaias.
Kai kurie Musu paukstiniai augintiniai buvo pasiligoje. Vieni abzlibe nuo katarakto, kiti su palaustais ar pakirptais sparnais, kad neskraidytu (bet juk paukstis negali neskaraidyt, ar ne?), buvo tokiu kurie labai praplike (neturejo plunksnu). Lysumas kaip diagnozavo veterinarai buvo nuo streso. Niekaip negalejau suprasti kokioj aplinkoj pukstis turejo gyventi, kaip su juo negraziai turejo but elgiamasi kad jis taip uzstresuotu ir uzbijotu, jog pamestu plunksnas. Tie keli lysi papugajai man atrode juokingai, kaip apipesiotos vistos. Atvaziave i rebilitaicja, pailsedavo ir pasipuosdavo bent savo galva ivairiaspalvemis plunksnomis.
Dar prie musu augintiniu priklause sakalas, sitas kruopu nelese. Pasotinti galejai tik mesa. Sakalui i akis labai nelindau, nes simpatijos nejutau, tai labai nesipriesinau kai juo rupinosi musu mergicka vade.
Su pauksciais zaidimo per daug nebuvo (ne kaip su bezdzionem) ju nepaglostysi, neapkabinsi, su rankom nepaplosi, bo mum iejus i narva jos sprugdavo i sona. Privenge zmoniu. Taciau jos turejo savo zavesio. Daugelis papugu mokejo sneket: pasisveikinti, palinketi labos nakties, pasakyt LAUK IS CIA, ar pasisakyt kad as esu TIKRAS PAUKSTELIS (viskas ispaniskai aisku)ir visokiu kitokiu kalbeliu , kuriu as nesupratau. Labiausiai mane prajuokindavo papuga operos dainininke, kuri garsiai ir su melodijos pabangavimais traugdavo lia lia liaaaa, lia lai lia lia (turbut ilga laika buvo pasodinta prie gavarilkos panasios i Lietuvos nacionaline, man toks ispudis is vaikystes likes). Galedavai uz pilvo susiemes juoktis. Kaip man smagu buvo. Budavo akimirku kai pagalvodavau kad kartu stovykloje dar yra koki 100 zmoniu (cia kai papugajai pradedavo skirtingais balsais savo ismone rodyti ir kalbeti ). Nebuvo kada pasijust vienam, ar liudet ypac kai papugos pradedavo kvatotis ir zvengti. Cia rimta baike. Turejom ir besijuokianciu papugu (bandziau irasyti zvengima, bet jos kaskaip uzuosdavo mano aparateli ir nutildavo, et). Taip bent, aha, kaip paukstuzeiai buvo isdresuoti. Bet kodel jie buvo taip nemyleti.
Zmones nekankinkit gyvuneliu narveliuose. Duokim jiem laisve ir nebukim savanaudziai. (pamaloninimas saves - padarelio ikalinimas - tipo as ji mylesiu- veda tik i kancia).

va tai tau kaledos

Po ilgu dienos darbu vakare lauke svente- kaledos... Chebryte jau is anksto buvo pasiorganizave kas ka darys. Vieni dare salotas, kiti vistas smozijo, kas bulkutes kepe, kas vegetariskus patiekalus dare, kitaip sakant kas ka ismane tas ta gamino (man savo neismones demonstruoti neteko ir del to liudet neketinau. Jau ir taip gamintoju komandu per akis). Atejus vakarui po darbu, visi siektiek pasipuose ir nusiprause - svarus susirinkome po vienu stogu. Didele savanoriu seimyna apie 50 zmoniu o gal ir daugiau, susedome prie ilgo sventinio stalo. Kaskas pasake kalba, kaskas jos klause kaskas varnas gaude, visi nekantriai lauke maisto. Nu ir pagaliau maistas. Maista dalino dozuotai vel keli savanoriai kad chebryte nesusoktu prie bliudu ir nenusiaubtu, o kiti liktu it muse kande. Bet ne, maisto netruko ir liko. Po to visi sedejom trynem ranka pilva ir gyrem kulinarus. Ai dabar galvoju kad vizgi tai buvo kucios – kaledu isvakares , bet lyg niekur nieko rijom vista ir uzsipilinejom alum (nu ka pagalvojau tada, kad lietuvoj kucios lyg be mesos ir alkoholio, bet cia pat primeciau kad Lietuvoj senai jau kaledos nes ten plius 7h. Vadinas galima ir mum nes mes is Lietuvos) po to kaip pridera atejo ir kaledu senelis. Oi koks juokingas. Su pilvu ir barzda is kaskur parauta, ir is pdv israusta raudona maike su kaledu tematika. Taip viskas labai tiko. Senelis trauke dovanas ir atskubejes savanoris atsisesdavo seneliui ant keliu – padekodavo. Mirt is juoko galejai nuo vaizdelio, kai didelis savanoris vyriskos lyties prisiglaudzia meiliai prie senio. O dovanos buvo ivairios nuo skecio, prozektorio, musgaudzio, saldainio, koka lapu ir visi kiti mieli sudnekeliai. Dovanos is niekur taip neatsirado. Mes patys savanoriai traukeme vardus slapta, slapta pirkom dovaneles ir jas viniavom. As kaip alaus megeja gavau alaus buteli. Nu ir sutapimas. Taip ir leidome laika besisnekedami besisusipazindami nes mes buvom tik sviezienos ten. Susikukavome su prancuzias. Linksmi zmogeliukai, ne visi kalbejo angliskai, bet visi noriai kartojo cingu lingu, ir ilgam isimine. Draugiski prancuzai mus uzvaisino koka lapais (is ju gaminamas kokainas), nu geras pagalvojau, apie tai buvau skaicius internete, kad tokie bolivijoj auga ir kad tokiu galima gaut, bet nesitikejau pati ju uznaudoti. Ir uznaudojau (mama nebijok ). Efekto jokio nes tik kelis lapus susikisau uz palupio (tiesiog norejau pabandyt kas tai tas- koka) kad pajust efekta anot ju reik daug ju priziaumoti, tada priduoda energijos, jegu ir nesinori valgyt. Veliau pamaciau kad keletas savanoriu juos gausiai naudoja, nes darbui su gyvunais tikrai reikia energijos , o ypac rytais, o dar ypac po baliaus. Tuos lapus mes veliau irgi pamegom ypac ju arbata (skani tokia visai, gaila negalim parsivest bo europoj nelegalu ir pakliut i kaliuze del koka arbatos ar siaip pakramtypo del egzotikos nesinori) Tokios va buvo kucios, ir visai man jomis kai kada nekvepejo,vietoj kaledinio paplotelio lauzimo vieningai ir garsiai saukem Intiiiiiiii Waraaaaaa Yassi iiiiii ( cia musu stovyklos pavadinimas, kurio reiksmesir gi nezinau, tai kartu su visa banda smagiai saukem ir tiek) Su visais kartu kucias ir kaledas svente ir zmones is izraelio (zydai yra zydai tai pamaciau velesniuose situacijose, kad prasukt kad pagudraut suorganizuot ir nauda apturet), jiems buvo pirmosios kaledos, nu tik tokios pustykres pamaniau. Tai buvo balius, kuris veliau isisiubavo. Atejus dvylikai stovyklos kuratoriai anglu porele dar bande visus sveikinti su kaledom. Nelabai kas kreipem demesi ir tesem savo pradetus reikalus ir pasnekesius. Kaskodel klausem anglsikos muzikos , kuri man visai nepatiko, gal del to taip uzfiksavau. Niekaip negalejau suprast kodel mes bolivijoj, va savanoriai ir su bolivijietisko kaimelio bendruomene klausomes to meslo, o ne bolivijietiskos muzikos, bet apie tai tiks su Eima pasidalinau mintimis. Toliau musu kaledine – nekaledine pabaliavone pratesti nuzingsniavome prie vieno is musu hosteliu kur buvo ir baseinas. As nesijauciau labai ikaitus, tai nelipau i vandeni, kur kiti maudes ir itraukineji i vandeni neatsargiai priejusius prie baseino. Publika uze, o po to savaime aisku kaskada eme rimti. Po truputi pradejo skirstytis namolio, nes anksti keltis. Gyvuneliam dzin kad velai gulei, kad kaledos, kad baliavone. Jie kaip visada nori valgyt ir gerti. Kaip as nekenciu tokiu rytu. Pamiegojus vos pora valandu, galais ne galais issiropsciau is lovos ir nusvirduvuliavau i pagalba gyvuneliams. Net neitiketina kokia meile jiems turejo but, kad mane pakele po poros valandu miego. Nekenciau tos dienos nes reikejo dirbt daug kaip visada, o jauciaus blogiau nei ...